Šių metų rugsėjo 12-14 dienomis Varšuvoje vyko tarptautinė konferencija „Jewish or Common Heritage? (Dis-)appropriation of Synagogue Architecture in East-Central Europe since 1945” („Žydiškas ar bendras paveldas? Sinagogos architektūros (ne-)pritaikymas Rytų-Centrinėje Europoje nuo 1945 m”), kurios metu buvo pristatomos vidurio ir rytų Europos sinagogų situacija po Antrojo pasaulinio karo. Konferencija vyko Polin muziejuje, organizatoriai Vokietijos istorijos institutas Varšuvoje, Lenkijos žydų istorijos muziejus Polin, Bet Tfila: Žydų architektūros tyrimų padalinys Europoje.
Sinagogų, kurios išliko po Antrojo pasaulinio karo, laukė neaiškus likimas. Apleisti sinagogų pastatai greitai sunykdavo o, kaip buvę maldos namai dėl teisinių, kultūrinių bei architektūrinių priežasčių kėlė didelį iššūkį tolimesniam panaudojimui. Todėl daugelis sinagogų tiesiog sugriuvo, kai kurios buvo paverstos įvairios paskirties pasaulietiniais pastatais, o nedaugelis galėjo būti vėl naudojami kaip maldos namai.
Buvo pristatyta daugybė atvejų: Vengrijos, Lenkijos, Vokietijos, Ukrainos, Baltarusijos, Čekijos, Rumunijos, Italijos, Rytų Prūsijos, Kroatijos ir kti, tačiau svarbu paminėti, kad tarp šių sinagogų buvo pristatyta viena sinagoga iš Lietuvos – Švėkšnos. Muziejininkė Monika Žąsytienė skaitė pranešimą „Disbalansas tarp „mūsų“ ir „kitokio“ paveldo: žydų paveldo įtraukimas į vietinės tapatybės diskursą. Švėkšnos atvejis“. Švėkšnos sinagoga, lyginant su didžiulėmis ir prabangiomis sinagogomis Europoje nėra labai išskirtinė, tačiau konferencijos dalyvius nustebino tai, kas yra daroma turint mažą biudžetą, siekiant išsaugoti žydų paveldą ir norint mokyti jaunąją kartą istorijos be stereotipinio mąstymo.
Fotografijos ©DHI Warschau – NIH Warszawa.
