Penktadienį, spalio 15 d., Šilutės H. Šojaus muziejuje vyko konferencija „Penktojo regiono tapatybė – išskirtinumas ir unikalumas“. Ji buvo skirta prisiminti tragiškus 1944 m. spalio mėnesio įvykius, kai įžengusi į Rytpūsių teritoriją, kurios dalis buvo ir Klaipėdos kraštas, sovietų kariuomenė ėmė naikinti ne tik tai, ką per šimtmečius sukūrė bei pastatė čia gyvenę žmonės, bet ir pačius šio krašto civilius gyventojus. Šiems įvykiams įamžinti spalio 16-oji minima kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Tad penktadienį, šios liūdnos dienos išvakarėse, buvo grįžta prie turtingos ir įdomios Mažosios Lietuvos praeities. Tai leido dar kartą suvokti, kaip visa tai buvo skaudu ir tragiška ir kad Europa neteko turtingos kultūros, neblogai veikusio valstybės mechanizmo ir joje gyvenusių žmonių.  

Konferenciją sveikinimo žodžiu atidarė Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis bei Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Daiva Žebelienė.

Pirmuoju pranešimu „Prūsijos (Mažosios) Lietuvos istorijos savitumas Lietuvos kontekste“ Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktarė, docentė Silva Pocytė lyg ir uždavė visai konferencijai toną, pradėdama nuo to, kad neseniai didelis prekybos centras vienoje iš savo reklaminių kampanijų kalbėjo apie keturis Lietuvos etnografinius regionus. Istorikės nuomone, tai liudija, kad dar daug yra nežinojimo ir painiavos, ir ne vienas šį penktąjį etnografinį Mažosios Lietuvos regioną priskiria Žemaitijai. Tad būtinas kuo platesnis kalbėjimas, kad tokių klaidų nebūtų.

Savo pranešime dr. S. Pocytė priminė šio krašto praeitį, apžvelgdama kertinius istorinius procesus, ne vienoje vietoje Rytprūsius lygindama su Didžiosios Lietuvos gyvenimu. Istorikė minėjo, kad nemažą poveikį kraštui bei čia gyvenusiems žmonėms davė reformacija. Reikalavimas Dievo žodį skelbti gimtąja kalba formavo lietuvininkais vadinamų šio krašto žmonių sąmonę. XIX a. pradžioje Rytprūsiuose panaikinus baudžiavą, čia prasidėjo spartus ekonomikos augimas. Tai didino krašto patrauklumą bei kitokį, nei kitur, gyvenimo suvokimą. Jei nuo XVIII a. pabaigos Didžiosios Lietuvos gyventojai Rusijos carą priėmė kaip svetimą, tai Rytprūsiuose vietos žmonėms valdžia nebuvo atėjūnai. Nežiūrint nemažai jiems nepatikusių dalykų, apie 100 tūkstančių krašte gyvenusių lietuvininkų į Prūsijos karalių žiūrėjo kaip į savo šalies valdovą ir buvo jam lojalūs. Krašte atsiradus traukiniams, žmonėms atsivėrė kitoks vaizdas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Prasidėjęs spartus ekonomikos augimas didino krašto gyventojų savivertę. Kaip visa tai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos gyvenimo, baigdama savo pranešimą lektorė iliustravo straipsneliu iš vieno XX a. pradžios Lietuvos laikraščio: prekybiniais reikalais per valstybės sieną pervažiavęs žemaitis stebėjosi šalia namų augančiomis gėlėmis, sutvarkytais keliais, o pamatęs lauką ariantį traktorių, pamanė matąs po laukus važinėjantį pirties „pečių“…

Klaipėdos universiteto profesorius, istorijos mokslų daktaras, profesorius Vygantas Vareikis pranešimu „Mažoji Lietuva, Prūsija, Vokietijos imperija nuo XVI iki XX a. pabaigos – regiono specifika ir istorinės tradicijos pabaiga“ buvo gerokai konkretesnis, iliustruodamas krašto vystymąsi politiniais, religiniais bei kultūriniais dalykais. Jis minėjo, kad nuo XVIII a. krašte prasideda reformos, siejamos su Apšvietos idėjomis. Prūsijos karalius Frydrichas Didysis, save laikęs „pirmuoju valstybės tarnu“, imasi reformų, kad pavaldiniai pagerintų savo gyvenimą, tokiu būdu ir geriau jam dirbdami. Karaliui pradėjus reformas kariuomenėje, prireikė ir aukštųjų mokyklų, nes artilerija – sudėtingas mokslas. Randasi ir „Berlyno teisė“, kai paprastas malūnininkas gali teistis su karaliumi. Krašte gyvenę žydai, kurie po pilietinių teisių „emancipacijos – pilietinių teisių sulyginimo“ integruojasi ir tampa lygiaverčiais krašto piliečiais. Jie turi svarų balsą vystant kraštą – tai Vyneris Klaipėdoje, medienos pirklys Naftelis iš Gargždų bei kiti.  

Napoleono karų metu 1807–1808 m. Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine: čia apsigyvena Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su žmona Luize. Miesto svarba didėja. Krašte, tai aiškiai matoma ir Šilutės krašte, ima kurtis junkerinis ūkis. Juose ne vienoje vietoje tvartai šildomi, grindys išklotos plytelėmis, naudojamasi pažangiomis ūkininkavimo naujovėmis. Po Napoleono laikų Prūsijoje prasideda pramonės perversmas, kuriasi fabrikiniai miestai, randasi geležinkelis. Prasideda migracija. 1871 m. suvienijama Vokietija – atsiranda naujas valdžios  reikalavimas dėl bendros vienos kalbos. Nežiūrint burbėjimų, lietuvininkai – lojalūs piliečiai. Prijungus 1923 m. Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, didėja Klaipėdos uosto svarba. Po 1933 m., į valdžia atėjus Hitleriui, krašte prasideda neramumai. Vokietija uždaro sienas su Lietuva – neįleidžia ūkininkų išauginto maisto. Su anglais prekyba neišvystyta, ir tie, atvykę pirkti bekonų, be galo priekabūs. 1939 m. Klaipėdos kraštą susigrąžina Vokietija. Po Antrojo pasaulinio karo krašte viskas sugriūva: žmonių nelieka, ekonomika sudaužyta. Į kraštą atsikelia visiškai atsitiktiniai, mažai civilizuoti žmonės.

Po šio pranešimo Kristina Blankaitė, kilusi iš Vilkyškių, pranešėjo pasidomi, kodėl niekur neminimas iš tų vietų kilęs Heinrikas Teodoras fon Šionas, buvęs Prūsijos prezidentu XIX a. pradžioje. V. Vareikis į tai atsakė, kad tiesiog neužtenka laiko viskam… Plačiau nenagrinėtų temų iš Rytų Prūsijos praeities esą dar labai daug.

Priešpietinę konferencijos dalį baigė Vytauto Didžiojo universiteto docentė daktarė Aurelija Mykolaitytė. Jos pranešimas buvo „Vilko vaikai lietuvių literatūroje“. Jame ji labai plačiai apibūdino psichologinius atminties dalykus, pabaigoje aptardama ir minėtą vilko vaikų temą literatūroje.

Popietinę dalį pradėjo Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro vadovas, etnologijos mokslų daktaras Arvydas Griškus. Apsirėdęs senąja krašto pasieniečio uniforma bei pasitelkęs taip pat uniformuotą talkininką supažindino, kaip, panaudodamas valstybės, regiono ir vietos istoriją, jis su bendraminčiais pristato Smalininkų ir Viešvilės gyvenimą praeityje. Smalininkai buvę (ir tebėra) pirmas miestelis, kurį įžengę išvysdavo iš Lietuvos į Klaipėdą nuo Kauno keliavę žmonės. Skirtumai matomi ir iki šių dienų, o tai pasitarnauja teatralizuotai sutinkant to pageidaujančius svečius. Tam padeda ir Nemune esanti prieplauka, kurioje taip pat buvusi muitinė, gamta, čia gyvenę ir kūrę žmonės. Viena tokių – sudėtingo likimo, bet ypatingu talentu apdovanota miniatiūrų piešėja Lidija Meškaitytė. Konferencijos dalyviai buvo sužavėti energinguoju „pasieniečiu“ A. Griškumi, jo pasakojimu ir ekrane parodytais jo ir bendraminčių darbais.  

Po to kalbėjęs Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Rekreacijos ir turizmo katedros mokslininkas Edgaras Vaškaitis labai konkrečiai, glaustai ir be galo įtaigiai išdėstė pranešimą „Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) traukos objektai ir jų įveiklinimo galimybės“. Pradėjęs nuo esamos būklės analizės, jis peržvelgė, kaip šiandien kraštas, jo objektai, traukia lankytojus. Tai jis darė įvairiais pjūviais, atsižvelgdamas į istorines, gamtines bei kitokias aplinkybes. Parodyta analizė parodė, kad dar yra kur tobulėti, nes ir gamtos objektų, ir žmones traukiančių kultūrinių, bet kol kas neįveiklintų dalykų, šiame etnografiniame Mažosios Lietuvos regione yra nemažai. 

Istorijos mokslų daktaras Hektoras Vitkus, Klaipėdos universiteto mokslo docentas, pranešime „Nacistinių ir sovietinio karo belaisvių lagerių Macikuose kalinių patirtys kaip istorinio tyrimo objektas“ labai plačiai ir nuodugniai apžvelgė čia nacių ir sovietų kalintų bei kankintų žmonių gyvenimą ir likimus. Kaip sakė šią konferenciją vedusi Šilutės H. Šojaus muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė, netrukus turėtų pasirodyti solidus daugelio mokslininkų parengtas leidinys apie Macikuose veikusias įkalinimo stovyklas. 

Klaipėdos universiteto profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, etnologas  Rimantas Balsys pranešime „Mažosios Lietuvos etnografija: šaltiniai ir tyrimų istorija“ nuosekliai ir vaizdžiai apžvelgė esančius šaltinius, kuriuose galima rasti žinių apie etnologinius dalykus nuo seniausių laikų (Teodoro Lepnerio) iki Mažosios Lietuvos enciklopedijos.

Oficialią konferencijos dalį baigė šilutiškiai – šišioniškių tarmę puikiai įvaldžiusi mokytoja Vaida Galinskienė ir muziejaus etnografinis ansamblis „Ramytė“. V. Galinskienė labai rimtai, su didžiausia pagarba, tačiau be galo šmaikščiai papasakojo atsiminimų iš savo vaikystės, kai iš savo kaimynų Svencelės kaime išmoko šios bebaigiančios išnykti tarmės. „Ramytės“ ansamblis atliko keletą savo programos numerių.

O baigėsi viskas muziejaus kieme, kur šios įstaigos šeimininkės konferencijos dalyviams ant gyvos ugnies iškepė nepaprastai skanių „vofelių“, kuriais buvo vaišinamasi kartu su taip pat specifiniu lietuvininkų gėrimu – „kafija“.

Straipsnį parengė muziejininkas Saulius Sodonis