1928 metais Žemaičių Naumiesčio centre pastatytame Lietuvos laisvės gynėjų paminkle įrašyti „1919 – 1922 dėl Lietuvos laisvės žuvę Bitinas Dovydas, Bružaitis Gustavas, Gudaitis Andriejus, Kazlauskas Kazimieras, Mickus Antanas, Nausėdas Liudvikas, Rabinzonas Leizeris, Stankus Liudvikas“. Statant šį paminklą tuo metu tiek žinota.
Prieš praėjusių metų vasario 16-tą – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – buvo paskelbtas pasakojimas apie Liudviką Stankų, apie vieną iš esančių tame sąraše. Jame paminėta tikėtina jo Amžino poilsio vieta Gardamo kapinėse.
Šiais metais galima prisiminti kitą iš minėtame paminkle įrašytųjų Amžinos šlovės sąrašo. Pamažėl ėmė skleistis nežinomybės skraistė nuo Rabinzono Leizerio. Iki šiol buvo žinoma tik tai, kad Rabinzonas (dar gali būti rašomas – Robinzonas), sūnus Beino buvo Naumiesčio, Tauragės apskrities gyventojas. Jis žuvo 1920 m. rugsėjo 20 (ar 22) dieną. Tuomet jam buvo 23 metai. Jis buvo eilinis ir tarnavo Kauno 8-ajame pėstininkų kunigaikščio Vaidoto pulko 5-ojoje kuopoje. Jis įvardinamas kaip bemokslis, judėjų tikėjimo žydas. Iki tol netarnavęs. Į kariuomenę Rabinzonas Leizeris įstojęs Kaune 1920 metų gegužės 20 dieną. O žuvo jis tilto per Nemuną ties Druskininkais gynimo metu – buvo Lenkijos kariškių nukautas. Amžino jo poilsio vieta – Druskininkų žydų kapinės.
Pasirodo, jo žūties aplinkybės yra aprašytos. Tą padarė jo kovos draugas kariuomenės rabinas Šmuelis Abos Sniego. Visą šį skaudų karo epizodą jis ir paskelbė 1928 metais žurnale „Karys“.
Tad ir siūlome susipažinti su tai skaudžiais įvykiais, kuomet žuvo už Lietuvos laisvę kovęsis naumiestiškis Rabinzonas Leizeris. To meto kalba – netaisyta.
„Iš mano archyvo. (Apie vieną mūs karžygių)
Žydų didžiosios – sinagogos sienoje prikalta marmuro lentelė su parašais žuvusių kautynėse už Lietuvos nepriklausomybę Žydų karių. Tarp kitų yra minėtinas vardas 8 pulko eilinio Leizerio Robinzono, kilusio iš Tauragės apskr., mažo Naumiesčio mieste.
Tai įvyko 1920 m. rudens pradžioje. Mūsų dalis, kuri turėjo pareigą stovėti pozicijoj, gavo įsakymą žengti pirmyn arčiau fronto. Vakar ką tik praleidom „Roš – Ašono“ – žydų naujus metus. Mūsų būrelyje buvo apie 50 žmonių, kuriems vadovavo vyr. leitenantas. Po sunkios kelionės atvykome netoli Druskininkų. Užimdami atitinkamą poziciją įsitvirtinome apkasuose, kurių vienas galas siekė nedidelę girelę, o antras tęsėsi iki upelio. Laukėme tolimesnių įsakymų. Dienos slinko, be įvykių. Tuo tarpu prisiartino „Jom kiper“ žydų pasninkavimo – sutaikinimo diena.
Vieną lietingą rudens dieną aš ir draugas Leizeris stovėjom, laikydami šautuvus rankoje, prisiglaudę vienas prie kito, melsdamiesi ir pasninkaudami visą dieną. Praslinko diena ir jokių įsakymų negavome. Mūsų leitenantas nutarė nujoti į štabą naujų įsakymų gauti. Bet tą dieną greit negrįžo. Pradėjo temti. Naktis prisiartino ir savo tamsiais šešėliais apdengė mus. Nors naktį buvo ramu, bet instinktas sakyte sakė, kad kas nors nepaprasto atsitiks. Ir tiesa! Auštant pamatėm, kad priešas lenkas artinasi daug gausingesniu, negu mūs, karių skaičium ir taip pat geriau ginkluoti ir turėdami daug kulkosvaidžių. Mes teturėjom šautuvų ir šovinių ne per daugiausia. Nutarėm kautis iki paskutiniųjų. Apie pasitraukimą nebuvo ir kalbos. Kautynės buvo smarkios, žūtbūtinės. Aš ir draugas R. L. gulėjom duobėj ne visai gilioj ir menkai buvom apsaugoti. Girdėti buvo tankūs kulkosvaidžių traškėjimas ir bematant kulkų kruša apipylė mus. Mes taip pat atsakėm priešui savo drąsiais šūviais. Taip tęsėsi apie valandą. Priešas artinasi ir mūsų eilės retėjo. Staiga nustojo kulkosvaidžiai tarškėti ir lyg aprimo. Aš ir draugas R. L. gulėjom nuošaliai apkasų visai neapsaugoti.
Man užėjo mintis ar nebūtų geriau persikelti ten, kur buvo dauguma mūsų draugų. Ten apkasai buvo daug tinkamesni ir patogesni gintis. Paklausiau savo draugą apie tai ir jis man atsakė: „Nėra reikalo keltis. Juk rezultatas aiškus mirtis arba nelaisvė. Bet nelaisvėn nepasiduosiu. Ne ir ne! Verčiau mirtis, negu papulti priešo lenko nagus, kurio aš baisiai nekenčiu. Aš nutariau čia pasilikti. Jei tu nori eiti į tuos apkasus, kur yra dauguma mūsų draugų tai pasidalinkim maistą ir šovinius, nes kažin kas gali atsitikti.“ Taip ir buvot. Pasidalinom viską perpus ir nutariau prisidėti prie daugumos mūsų draugų, kurie geriau buvo apsikasę. Prieš atsisveikinimą prašiau dar kartą, kad jis taip pat pereitų ten. Gavau atsakymą – niekados, nutariau kovoti ir mirti. Skaudžia širdimi perbėgau tarpą ir įbėgau apkasus, kur draugai mane džiaugsmingai priėmė, nes manė, kad mes esame jau žuvę. Keliomis minutėmis praslinkus priešas atidengė ugnį. Jie mus apsupė iš abiejų pusių. Jų skaičius buvo šimtą kartų gausingesnis. Štai jau visai arti mūsų. Gynėmės iki paskutiniųjų, kol galima buvo, ir štai patekome priešų nelaisvėn. Nuginkluoja mus ir rikiuoja. Bet vis dar girdėti šautuvų trenksmai. Draugas R. L. dar nenustojo vilties gintis ir tebešaudo. Jo taikliu šūviu puolė po mūsų kojomis vienas lenkų karininkas. Robinzonas Leizeris buvo apie 50 žingsnių nuo mūs. Šautuvą laikydamas prie krūtinės, su liepsnojančiu veidu, taikydamas į priešą, šaukė: viens, du trys… Lenkų karininkai, įnirtę, bėgo prie nežinomo jiems drąsuolio, rėkdami „Psiakrėv“. Jiems šaudant iš brauningų buvo nukautas mūsų, draugas Robinzonas Leizeris, kuris ir liko ten pat gulėti“.
Iki šiol Kauno Didžiojoje – choralinėje – sinagogoje, garbingoje vietoje kabo atsiminimuose minima didelė juodo marmuro lenta. Joje aukso raidėmis hebrajų kalba išrašyti vardai tų žydų jaunuolių, kurie ir žuvo kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Atminimo – Amžinos šlovės – lenta buvo pakabinta dar 1923 metais. Tame sąraše yra ir naumiestiškis Rabinzonas Leizeris. Tokiu būdu yra pagerbti šie žmonės, prisidėję prie Lietuvos laisvės gynimo 1918-1923 metais ir žuvę dėl jos. Greta – žuvusiųjų pavardės lietuvių kalba.
Internete yra šiokių tokių duomenų ir apie kai kuriuos kitus Žemaičių Naumiesčio paminkle paminėtus asmenis. Kultūros paveldo centro interneto svetainėje randame įrašytą Dovydą Bitiną.
Internete yra šiokių tokių duomenų ir apie kai kuriuos kitus Žemaičių Naumiesčio paminkle paminėtus asmenis. Kultūros paveldo centro interneto svetainėje randame įrašytą Dovydą Bitiną. Ten nurodoma, kad eiliniu jis tarnavo 2-ajame pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulke. Jo žūties laikas – 1919 metų rugpjūčio 26 d. Kur žuvo ir kur palaidotas – žinių nėra.
Ten pat minimas ir Bružaitis Gustavas. Kilmės vieta nėra nurodyta, tačiau paieškoje tik vienas tokia pavarde ir vardu. Apie jį sakoma, kad tai eilinis 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko Marijampolės bataliono karys. Ten pat sakoma, kad jis mirė nuo ligos Karo ligoninėje 1920 m. sausio 3 dieną. Kur palaidotas – žinių nėra.
Bene daugiausiai žinių randame apie Gudaitį Andrių. Jis sūnus Andriaus. Kilmės vieta – Naumiesčio miestelis, Naumiesčio valsčius, Tauragės apskritis. Gimęs 1891 m. vasario 22 dieną evangelikų liuteronų tikėjimo. Išsilavinimas – pradžios mokykla. Siuvėjas pagal užsiėmimą.
Tarnavo 5-ąjame pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko mokomojoje kuopoje ir turėjo viršilos laipsnį. Į kariuomenę įstojo 1919 m. kovo 7 d. Kauno komendantūros į Atskirąjį batalioną. Turėjo patirties – buvo tarnavęs Rusijos kariuomenėje. Tų pačių metų rugpjūčio 30 d., per mūšį su sovietų Rusijos kariuomene, buvo sunkiai sužeistas ties Gryva (tai galėtų būti Daugpilio miesto dalis kairiajame Dauguvos krante – aut. p.) ir nuo žaizdų rugsėjo 4 dieną mirė. Palaidojimo vieta nurodoma Zarasų miesto kapinės. Už narsumą buvo apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Vyčio kryžiumi.
Taip pat randame žinių ir apie Mickų Antaną, sūnų Jono. Jis katalikas, kilimo iš Naumiesčio valsčiaus Brokorių kaimo. Buvo 21–erių metų 1-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko 4-osios kuopos eilinis, į kariuomenę įstojęs 1920 m. rugsėjo 12 d. Nurodoma, kad turėjo pradžios mokyklos išsilavinimą ir vertėsi žemdirbyste. Susišaudymo su Lenkijos kariškiais prie administracinės linijos metu sužeistas ties Musninkų miesteliu ir nuo žaizdų miręs 1922 m. liepos 4 d. (14?). Palaidotas Gelvonų (Širvintų rajonas) miestelio kapinės.
Iš paminkle esančio sąrašo kol kas nepavyko rasti žinių apie Kazlauską Kazimierą ir Nausėdą Liudviką. Ir labai gaila, bet jokios Rabinzono Leizerio nuotraukos, bent jau kol kas, surasti nepavyko. Žinomas tik Liudviko Stankaus iš Gardamo atvaizdas.
Kraštietis Zigmantas Malinauskas yra suradęs ir paskelbęs iš Žemaičių Naumiesčio ir jo apylinkių kilusių 28 savanorių sąrašą. Tačiau dėl kai kurių pastebėtų neatitikimų jį dar reikia sutikslinti.
Kraštietis Zigmantas Malinauskas yra suradęs ir paskelbęs iš Žemaičių Naumiesčio ir jo apylinkių kilusių 28 savanorių sąrašą. Tačiau dėl kai kurių pastebėtų neatitikimų jį dar reikia sutikslinti.
Šiaip dar kartą galima būtų prisiminti, kad paminklo Naumiestyje statytojas Dominykas Markvaldas 1928 metais pasielgė kiek savavališkai ir nepakluso užsakovų pageidavimui obelisko viršuje iškelti kryžių. Jis manė, kad tai netiktų būtent žydų tautybės savanoriui Rabinzonui Leizeriui. O ir evangelikai bet kur kryžių nestato. Todėl statytojas D. Markvaldas paminklo viršų pabaigė Gedimino pilies bokštu, nes jau beveik dešimtmetį Vilnių buvo užėmę lenkai. Plačiau sužinoti apie šio paminklo linkimą galima jau anksčiau minėtame straipsnyje „Gardame palaidotas 1919 metų Nepriklausomybės kovų dalyvis…“
Už nuorodas rengiant šį tekstą dėkoju karo istorijos rekonstrukcijos entuziastui Egidijui Kazlauskiui iš Klaipėdos. O už pagalbą ir patarimus – senam bičiuliui V.K.
Saulius Sodonis,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas
