Švėkšnos muziejus tęsia jau tradiciniu tapusį pasakojimų ciklą „Kai gyvenimai tampa istorija“. Šį kartą pasakosime apie kraštietį kalbininką, lietuvių kalbos vardyno rinkėją ir tyrėją, profesorių Kazį Alminauskį-Alminą (1904–1986). Siekiant suvienodinti informaciją ir neapsunkinti teksto, straipsnyje bus naudojama pavardės forma Alminas, nors iki 1939 m. oficiali profesoriaus pavardė buvo Alminauskis.

Metų pradžioje K. Almino giminaitė švėkšniškė Nijolė Kairienė į Švėkšnos muziejų atnešė dėžę dokumentų. Kai kurie jų – vokiečių kalba, tačiau didelė dalis lietuviškų. Kad archyvas priklausė K. Alminui, dovanotoja žinojo, ir tikslingai nusprendė dokumentus perduoti saugoti muziejui. Publikuotos informacijos apie šį iškilų žmogų nėra daug, nepelnytai K. Alminas užmirštas ir savo tėvonijoje.

Kazys Alminas gimė 1904 m. balandžio 15 d. ūkininkų Petro ir Marijonos Alminauskių šeimoje Paulaičių kaime, Švėkšnos valsčiuje. Baigė Švėkšnos pradžios mokyklą. 1918 m., kaip pats K. Alminas rašė, „dar vokiečių okupacijos metu, vargais negalais, dėl didelių materialinių sunkumų ir gimnazijos tolumo / 90 kilometrų nuo <…> gyvenamosios vietos“, įstojo į Vyskupo Valančiaus „Saulės“ gimnaziją Telšiuose. Tėvams nepajėgiant remti materialiai, nuo 13 metų mokėsi jau savarankiškai užsidirbdamas. Gimnaziją baigė 1925 m., aukso medaliu. Tų pačių metų rudenį įstojo į Lietuvos universitetą Kaune ir Humanitarinių mokslų fakultete studijavo kalbotyrą, literatūrą (lietuvių, slavų, vokiečių) ir pedagogiką. Tuo pačiu metu, domėdamasis lietuvių kalba, dirbo sekretoriumi pas profesorių Joną Jablonskį. Studijuodamas Kaune buvo etnografinės žemaičių studentų organizacijos „Samogitia“ narys.

1929 m., rekomenduojant J. Jablonskiui ir kitiems kalbininkams, kaip stipendininkas buvo išsiųstas toliau studijuoti germanistikos mokslų į Vokietiją. Mokymuisi užsienyje Švietimo ministerija K. Alminui 5 metams skyrė stipendiją-paskolą (2 500 Lt), kurią studentas turėjo grąžinti su 4 % palūkanomis.

Po penkerių metų studijų Leipcigo, Miuncheno ir vėl Leipcigo universitetuose bei studijinių darbų Heidelbergo, Karaliaučiaus, Merseburgo, Miuncheno, Niurnbergo ir Leipcigo bibliotekose 1934 m. jis parašė mokslų daktaro disertaciją „Die Germanismen des Litauischen. Teil I: Die deutschen Lehnwoerter im Litauischen“ („Lietuvių kalbos germanizmai. 1 d.: Vokiški skoliniai lietuvių kalboje“), ją apgynęs ir 1934 m. liepos 23 d. išlaikęs egzaminus įgijo daktaro laipsnį. 1934 m. Šv. Kazimiero draugijos knygynas Kaune disertaciją išleido atskiru leidiniu. Leidinyje nagrinėjama 2 800 į lietuvių kalbą patekusių vokiškų žodžių, jų istorija. Darbe panaudoti ir Antrojo pasaulinio karo metais neišlikusių Karaliaučiaus archyvų duomenys. Karaliaučiaus valstybiniu archyvu K. Alminas gavo leidimą naudotis 1939 m. Čia surinkta nemaža, bet ne absoliuti dauguma Mažosios Lietuvos ir kitų tarmių skolinių, apibendrinti Kazimiero Būgos senųjų germanizmų tyrimų rezultatai. Tai iki šiol išsamiausias lietuvių kalbos germanizmų tyrinėjimas.

Pagrindinė K. Almino specialybės šaka – germanų kalbos (gotų, senoji vokiečių aukštaičių ir žemaičių, vidurinė vokiečių aukštaičių ir žemaičių, anglosaksų, vokiečių) ir literatūra, o šalutinės – lituanistika ir lyginamoji kalbotyra. Slavų kalbų ir literatūros tyrinėtojas mokėsi Kaune pas profesorių Vincą Krėvę-Mickevičių, Balį Sruogą ir Mykolą Banevičių, Vokietijoje pas profesorius R. Trautmaną (Leipcige), E. K. Bernekerį (Miunchene), liaudies kūrybos tyrimo metodų mokėsi Vokietijoje pas prof. Jolles, Kargą, Th. Fringsą ir kitus.

Baigęs studijas universitete, dr. K. Alminas nuo 1934 m. dirbo „Lietuvos žemės vardyno“ redaktoriumi (tai buvo jo antraeilis darbas). „Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai“, – taip vaizdingai apie vietovardžius 1922 m. rašė kalbininkas Kazimieras Būga. Senoji žemės kalba nyksta, vis rečiau į ją įsiklausoma, laiko diktuojamos permainos ištrina senuosius vietovardžius, o jų vietoje sukuriami nauji. Tai neišvengiama, tačiau kuriant nauja nereikėtų pamiršti sena. Tautos savo šaknis gali pažinti iš istorinių, archeologinių šaltinių, taip pat ir iš kalbos faktų, ypač informatyvūs vietovardžiai. Valstybės remiama akcija greitai davė rezultatų – per 1935–1937 m. daugiausia pradinių mokyklų mokytojų užpildytose anketose užfiksuota apie 150 000 vietovardžių. Anketose galima rasti faktų ne tik apie to meto padėtį, aktualijas, bet ir legendų, padavimų, jose atspindėtas kaimo gyventojų praeities suvokimas, istorinė atmintis.

Lietuvos žemės vardyno anketose užrašyti vietovardžiai – tai savotiškas kaimų, miestelių geografijos atspindys, tam tikri orientyrai, gyvenviečių gyvenimą savaip apibūdinanti koordinačių sistema, pagal kurią buvo matuojami atstumai, nusakoma tam tikro įvykio vieta, judėjimo kryptys. Vos ne kiekvienas geografinis objektas mena kokią nors istoriją, yra savaip ypatingas. Taigi, kraštietis Kazys Alminas dirbo didelį darbą, siekdamas fiksuoti ir išsaugoti senuosius Lietuvos žemėvardžius. Iš pradžių tyrėjas buvo „Lietuvos žemės vardyno“ rinkimo ir surašymo organizatorius, vėliau ėjo „Žemės vardyno“ vedėjo pareigas, o nuo 1938 m. Lituanistikos institute dirbo „Žemės vardyno“ redaktoriumi.

Ar žinote, kad per Švėkšnos miestelio centrą tekėjo upokšnis Dunojus; Kalnelio kaime buvęs durpynas vadintas Žydų Dangumi, arba Juodąja pelke, senovėje iš Skomantų vieškelio per Kalnelio kaimą link Švėkšnos klebonijos ėjo akmenimis grįstas Karalkelis, o maždaug už 0,5 km nuo Daukšaičių kaimo šiaurės kryptimi buvo Meškos dauba? Tai tik maža dalis pavadinimų, kurių nei bendrinėje, nei šnekamojoje kalboje nebevartojame, tačiau visiems jiems buvo galima rasti paaiškinimus. 1934 m. išleistoje vietovardžių rinkimo instrukcijoje šio darbo iniciatorius K. Alminas taip apibūdino tokios veiklos svarbą: „Kiekvienas žemėvardis, vietos žmonėms juos vienaip ar kitaip pramenant, turėjo, o dažnai ir dabar tebeturi suprantamos, ar bent nuvokiamos prasmės. Iš šitų vardų daug ką galima spręsti apie žmonių būdą, galvoseną, apie kalbos polinkius naujiems žodžiams kurti, apie pačių žodžių darybą ir kitką. Bet ne vien kalbotyrai svarbus žemės vardynas. Jis mums suteikia žinių apie krašto apgyvendinimą, ūkio istoriją, geografiją, geologiją, augmeniją bei gyvūniją, krašto bei bažnyčios istoriją, istorinę geografiją ir t. t.“

Koks didelis ir svarbus darbas fiksuojant duomenis buvo atliktas mūsų krašte, galima matyti iš dalyvių skaičiaus: duomenis Švėkšnos valsčiuje teikė arti 100 vietos gyventojų[1]. Švėkšnos valsčiuje informaciją užrašinėjo mokytojai Antanas Klumbys, Ona Bartkutė, Janina Račkauskienė, Albina Dekerienė, Ona Pavydytė, Antanas Šernius, Julija Navasaitienė, Kostė Motušienė, Povilas Malžinskas, Ema Bernekerytė, Marija Jurkauskienė, Stefanija Šernienė, Liuda Fabijonavičiūtė, matininkas Aleksandras Ričkus.

Nuo 1935 m. Kazys Alminas Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Germanistikos katedroje pradeda dirbti vyresniuoju asistentu. Perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą į Vilnių, tęsė darbą Vilniaus universitete. Kaip kalbininkas specialistas ir lietuvių kalbos mylėtojas, nuo pat įsteigimo (1935) buvo „Lietuvių kalbos draugijos“ narys. Mokėjo lenkų, prancūzų, rusų, latvių, vokiečių, lietuvių kalbas.

1926 m. vedė Viktoriją Mariją Vičiūtę. Žmona buvo juristė, dirbo Lietuvos advokatų taryboje Kaune, ėjo reikalų vedėjos pareigas. Šeima mėgo keliauti, gyveno tuomečio Kauno ritmu: susitikimai su diplomatais, menininkais, svečiais iš užsienio, dalyvavimas miesto renginiuose, visuomeninė veikla. Keliaudavo po užsienį, atostogoms rinkdavosi Panemunės, Palangos kurortus, aplankydavo Švėkšną, Stemples, Paulaičius – K. Almino gimtinę. 1937 m. porai gimė sūnus Mindaugas Kazimieras, 1940 m. – duktė Audronė Marija. Išlikę laiškai žmonai liudija, kaip buvo sunku per Antrąjį pasaulinį karą, kai K. Alminas dėl savo profesinės veiklos turėjo atsiskirti nuo šeimos.

Perkėlus Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą į Vilnių, 1940–1944 m. kalbininkas ėjo Vilniaus universiteto Vokiečių kalbos ir literatūros katedros vedėjo pareigas, dėstė universitete. 1941 m. pavasario semestro dėstomų dalykų temos: „Kryžiuočių keliai į Lietuvą“, „Sen. vokiečių aukštaičių kalbos žodžių mokslas“, „Senoji vokiečių žemaičių kalba“.

Vilniaus universiteto vadovybė ragino visą savo mokslinį personalą, gyvenusį Kaune, persikelti į Vilnių. Retas šį nurodymą vykdė, o mokslo kokybė nuo to tik kentėjo. Vilniaus universiteto rektorius M. Biržiška, kreipdamasis laišku į universiteto bendruomenę, rašė: „Daugelis Vilniuje negyvenančių profesūros narių tiek tepalaiko su Universitetu santykius, kiek praneša Universiteto kasai savo adresą arba atsiunčia raštu ar kam tarpininkaujant įgaliojimus algai gauti. Tuo tarpu Vilniuje likę nusiskundžia turį atlikti ne tik savo, bet ir ten negyvenančių darbą <…>“. Vykdant „Viešosios tarnybos tarnautojų gyvenamosios vietos prievolę: viešosios tarnybos tarnautojai įpareigojami gyventi toje vietoje, kur jie faktiškai atlieka savo tarnybą“.  1941 m. gruodžio mėn. Alminų šeima iš Kauno miesto komisaro gavo nurodymą išsikraustyti iš buto Perkūno al. 6A.

Alminas universiteto vadovybės prašė jam ir jo šeimai skirti butą Vilniuje, tačiau, kol klausimas buvo sprendžiamas, žmona su vaikais liko gyventi Kaune, o pats mokslininkas gyveno Vilniuje, bute adresu Šv. Mykolo g. 10. Apie 1943 m. Alminai persikėlė į Švėkšną. 1943–1944 m. K. Alminas Švėkšnos gimnazijoje mokė vokiečių ir lietuvių kalbų.

Šeima 1944 m. vasarą priėmė sprendimą trauktis iš Lietuvos ir iš Švėkšnos išvyko į Vokietiją, vėliau į JAV. Dėstytojas dirbo Austrijos mokslų akademijos Fonogramų archyve Vienoje.

 1945–1946 m. buvo UNRRA universiteto Miunchene profesorius. 1948–1972 m. – Lojolos universiteto (JAV) vokiečių ir rusų kalbų bei literatūrų profesorius. Mirė 1986 m. birželio 7 d. Santa Monikoje (JAV).

Nemažą Kazio Almino fondą saugo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Asmens fondas gautas 1999 m. iš Algimanto Žemaitaičio, gyvenančio Santa Monikoje (JAV). Asmens fondą sudaro 883 dokumentai, apimantys XIII–XX a. laikotarpį.

Švėkšnos muziejaus rinkinius papildė K. Almino ir jo šeimos narių asmeniniai dokumentai, korespondencija, Leipcigo, Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitetų dokumentai, vyskupo A. Baranausko laiškų H. Weberiui fotokopijos, K. Almino asmens tarnybos bylos, pedagoginės veiklos ir kiti dokumentai.

Svarbiausi K. Almino mokslo darbai

1934 m. išleista knyga vokiečių kalba „Die Germanismen des Litauischen“ („Lietuvių kalbos germanizmai“).

1934 m. sudaryta vietovardžių rinkimo instrukcija.

1934–1944 m. organizuotas Lietuvos vietovardžių ir pavardžių rinkimas (prie Kultūros muziejaus buvo įsteigtas skyrius „Lietuvos žemės vardynas“).

Parengtas spaudai ir 1943 m. išleistas „Vokiškai – lietuviškas žodynas“.

Sudaryta Lietuvos istorijos šaltiniuose esamų lietuviškų tikrinių vardų kartoteka (joje buvo daugiau kaip 200 tūkstančių lapelių).

1931–1939 m. leidinyje „Archivum Philologicum“ paskelbti Antano Baranausko 67 laiškai vokiečių kalbininkui H. Vėberiui (dar 33 laiškai liko neišspausdinti, nes sutrukdė Antrasis pasaulinis karas).

Rašyta knyga „Kryžiuočių keliai į Lietuvą“.

Parašyta leksikografijos darbų, rinkti istoriniai dokumentai, Lietuvos valdovų antspaudų fotokopijos.

Parašyti publicistiniai straipsniai „Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“, „Dionizo Poškos „Mužiko“ kopija“ ir nemažai kitų straipsnių. Kalbos klausimais rašyti tekstai skelbti žurnale „Gimtoji kalba“, bendradarbiauta ir su „Archivum Philologicum“, ir su daugeliu kitų periodinių leidinių.

Literatūra

Kazio Almino asmens byla, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija.

Lietuvos žemės vardyno anketos (1935–1937), saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fonduose. Prieiga internete: https://vardynas.lki.lt/ (žiūrėta 2023-05-05).

„Žemaičių žemė“. Prieiga internete: https://zemaitiuzeme.lt/personalijos/alminas-kazys/ (žiūrėta 2023-05-09).

„Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti“. Sudarė K. Alminauskis, Kaunas, [1934], p. 7.