Dr. H. Šojus buvo surinkęs puikų Rytų Prūsijos regiono etnografinį rinkinį.
„XVIII-XIX a. pasiturinčių valstiečių lietuvininkų baldų rinkiniu galėtų didžiuotis bet kuris Lietuvos muziejus. Talentingų vietinių amatininkų pagaminti, tiksliai datuoti tamsių žemės spalvų baldai stebina puikiu profesiniu – techniniu atlikimu bei dekoratyvia forma, bylojančia apie ryškų baroko stiliaus poveikį. Masyvus originaliosios konstrukcijos 1783 m. stalas. Jo viršus dekoruotas augaliniais motyvais tarsi pakeičia puošnią staltiesę. Šalia tvirtos ir dailios profiliuotai pjaustinėtais atlošais valstietiškos kėdės, drabužių spinta. Ypač originali spinta maistui – aukštas profiliuotas frontonas, durys ornamentuotos raudonai balta tapyba. Kraičio skrynia, išpuošta tekintomis puskolonėmis, stovi ant septynių rutulinių atramų. Kampe – 1711 m. laikrodis, uždarytas aukštoje, žalioje spintoje, išmargintoje stilizuotų lelijų ornamentu. Visa tai papildžius indauja, suolu bei lova su baldakimu, galima atkurti senąjį mūsų pamario krašto gyventojų namų interjerą.“
Ne mažiau įdomi kita etnografinio rinkinio dalis – apšvietimo priemonių kolekcija. Antrojo pasaulinio karo metu dingo didžioji jos dalis, tačiau vertingiausieji eksponatai išliko: tai du mediniai „mergvakario“ sietynai ir penki kaltiniai geležies sietynai, kokių kituose Lietuvos muziejuose nėra. Štai ką apie H. Šojaus kolekcijai priklausiusį 1769 m. pagamintą „mergvakario“ sietyną rašė Paulius Galaunė: „Įdomiausi yra Klaipėdos krašto sietynai, vadinamieji vestuviniai, pagražinti judančiais paukščiukais, spirale pritvirtintais ant susuktos vielos: sietyną palietus, paukščiukai pradeda virpėti“. Tokius sietynus dirbindavo pamario žvejai „šaktarpio“ metu (tuo pereinamuoju metų laiku, kai nei ledas belaiko, nei laivu išplauksi) paprasčiausiu kišeniniu peiliuku. „Mergvakario“ sietynais nebūdavo prekiaujama, juos meistraudavo savo šeimos reikmėms, tačiau atėjus vestuvių metui, juos skolindavosi ne tik kaimynai, bet ir giminaičiai iš tolimiausių kaimų.
Įspūdingi penki geležies kaltiniai sietynai, kurių pagaminimo datos be autorystės nepavyko nustatyti, tačiau akivaizdu, kad jie – vieno meistro darbai. Tai nepaprastai plastiški dirbiniai. Kiekvienas iš sietynų toks puikus, kad nieko čia nei pridėsi, nei atimsi.
Bene pati turtingiausia kolekcija H. Šojaus rinkinyje buvo drabužių ir moteriškų rankdarbių kolekcija. Dvarininkas, sūnaus E. Šojaus padedamas, buvo surinkęs gausybę šio krašto žmonių aprangos elementų: tai archajiškiausi sijonai (marginės), nuostabiai siuvinėti marškiniai, moterų galvos muturai, skepetos, vestuviniai galvos vainikai, drobulės, išpuoštos nuostabiais perdrobuliais, margaraštės kojinės ir pirštinės. Dvaro muziejui priklausė nepaprastai turtinga juostų ir juostelių kolekcija, puošnūs delmonai (juostele parišamos kišenės) – būdingi tik Klaipėdos krašto moterų liaudies drabužiams.
Nedaug liko iš Šilokarčemos dvaro muziejaus praūžus II pasauliniam karui. Ypač nukentėjo etnografinio rinkinio drabužių ir moteriškų rankdarbių kolekcija. „Karo reikmėms“ buvo panaudoti vertingiausi eksponatai, tačiau išliko keturi iš šešių Lietuvos muziejuose saugomų perdrobulių, aštuoni delmonai, dalis buvusios kolekcijos siaurųjų juostelių ir keli liaudiški komplektai.