Viso projekto laikotarpiu buvo išskirtos 3 skirtingos veiklos:
- Liepos 24 d. – Švento apaštalo Jokūbo diena.
- Dviračių žygis. Rugpjūčio 15 d. – Žolinė.
- Mokslinė konferencija. Rugsėjo 20 d. – Europos paveldo diena.
Siekiant populiarinti Šv. Jokūbo kelio idėją, lankomas vietas bei turimus paveldo objektus, projektu buvo kviečiami visi norintys aktyviai dalyvauti įvairiose pramoginėse, šviečiamosiose ir kultūrinėse veiklose. Ypatingą reikšmę ir dėmesį skyrėme Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčiai (pastatyta 1905 m., architektas. K. E. Strandmanas), kuri išsiskiria savo grožiu, fasado architektūriniais sprendimais ir istoriniu kontekstu.
Minint Europos paveldo dieną, rugsėjo 20 d. vyko mokslinė konferencija „Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia: praeitis ir dabartis“, kuri užbaigė viso projekto renginių ciklą.
Vykusios konferencijos pagrindiniai tikslai buvo suburti mokslo bendruomenę, mokslininkus, tyrėjus ir praktikus, siekiant aptarti Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios istorinę bei dabartinę situaciją ir svarbą šiuolaikinėje visuomenėje; pristatyti konferencijos tematikai aktualių tyrimų rezultatus, pasidalinti įžvalgomis, patirtimis bei novatoriškomis idėjomis.
Konferencijos pradžioje sveikinimo žodį tarė Šilutės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Šeputis, Šilutės dekanato dekanas – kun. kan. Remigijus Saunorius ir Švėkšnos miestelio seniūnas Alfonsas Šeputis.
Konferencijos pranešėjai pristatė ypač svarbias temas, siekiant aktualizuoti ir pristatyti visuomenei Švėkšnoje esančios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios istorinę raidą ir dabartinę situaciją/problematiką.
Konferencija prasidėjo prisimenant Švėkšnos katalikų bažnyčios pradžių pradžią. Pirmąją katalikų bažnyčią Švėkšnoje, šv. apaštalo Jokūbo vardu pavadintą, dar prieš 1509 m. pastatė tuo metu Švėkšnos dvarą valdęs Mikalojus Kęsgaila. Pirmoji bažnyčia 1732 m. sudegė, po dešimtmečio pastatyta antroji – vėlgi medinė. Susenus antrajai bažnyčiai, ji buvo nugriauta ir jos vietoje 1804 m. pastatyta nauja, kryžminio plano bažnyčia, kuri taip pat medinė, su dviem bokštais ir gerais mūriniais pamatais.
Pirmąjį pranešimą tema: „Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios biblinių paveikslų ciklas – kilmės ir prasmės paieškos“ skaitė dr. Asta Giniūnienė. Buvo galimybė gyvai išvysti XVII a. pab.-XVIII a. paveikslų ciklo 4 originalius paveikslus (iš 11 išlikusių). Pasak dr. A. Giniūnienės šis biblijinis ciklas, išlikęs Švėkšnoje – unikalus ir tokio analogo Lietuvoje daugiau niekur nėra.
Tęsiant Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios istoriją, reikėtų paminėti, kad ketvirtosios – dabartinės bažnyčios atsiradimo priežastys susiklostė labai organiškai. Buvo pastebėta, kad trečioji bažnyčia jau darosi per ankšta tokiai didelei parapijai ir jau XIX a. antrojoje pusėje buvo nuspręsta ją griauti ir statyti naują – mūrinę, neogotikinio stiliaus. Senoji bažnyčia nugriauta 1901 m., o 1905-aisiais jau buvo pastatyta švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano suprojektuota dabartinė bažnyčia.
Vos tik pastačius bažnyčią prasidėjo vidaus įrengimo darbai. Pranešimą pavadinimu „Pelikanas kaip pagrindinis Eucharistijos simbolis Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje“ skaitė dr. Remigijus Oželis. Pranešimo metu buvo pristatyta pelikano simbolika ir jos vazdavimas Švėkšnos bažnyčioje. Pasak pranešėjo, simbolis yra raktas suvokti dvasinį pasaulį, nes simbolio prasmė slypi ne jame pačiame, o už jo. Kaip pagrindinį eucharistijos simbolį pelikaną, maitinantį pelikaniukus, Švėkšnos bažnyčioje galima matyti pagrindiniame altoriuje virš tabernakulio (centrinėje kompozicijoje, ties Jėzaus kojomis).
Prieš tai stovėjusi trečioji bažnyčia nesudegė ar kaip kitaip nenukentėjo, tačiau pagrindinis senosios bažnyčios inventorius nebuvo perkeliamas į naująją. Šiai – ketvirtajai bažnyčiai viskas buvo užsakoma naujai, derinant stilistiką ir ieškant profesionalių meistrų. Apie daugiau nei šimtmetį skaičiuojančius Švėkšnos bažnyčios vargonus pranešimą „Karaliaučiaus meistro Bruno Goebelio vargonai Lietuvoje: Švėkšnos vargonai“ skaitė dr. Girėnas Povilionis. Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios vargonai buvo užsakyti 1905 m. Karaliaučiuje, gamino juos meistras Brono Goebelis (1860-1944). Minėtas meistras yra sukūręs apie 300 vargonų, didžiausias palikimas išlikęs Lietuvoje ir Lenkijoje. Lietuvoje 1900-1943 m. šio mestro buvo pastatyti 45 vargonai iki šių dienų pilnai ar fragmentiškai išliko 18. Pasak pranešėjo, vargonus reikia skrupulingai prižiūrėti ir norint, kad jie puikiai veiktų, reikėtų atlikti apžiūras kasmet.
Po dr. G. Povilionio pranešimo buvo galimybė išgirsti Švėkšnos vargonus, kuriais griežė (vargonais vis tik griežiama!) vargonininkė dr. Eglė Šeduikytė-Korienė, skambėjo Johano Sebastiano Bacho choralinis preliudas „Budėkite, kviečia mus balsas“.
Antra konferencijos dalis prasidėjo vėl klausantis vargonų muzikos, kurią atliko dr. Eglė Šeduikytė-Korienė. Naujosios Švėkšnos bažnyčios vargoniniku XX a. pr. tapo klebono Juliaus Maciejausko pakviestas Kazimieras Žukas. Mokslus baigęs Varšuvos vargonininkų mokykloje, 16 metų vargonavęs Ramygaloje, 1900 m. atvyko į Švėkšną. Įgimtą talentą paveldėjo ir jo vaikai. Apie vieną iš sūnų pranešimą „Pasirinkęs laisvę. Vargonininkas Jonas Žukas“ skaitė dr. Eglė Šeduikytė-Korienė.
Vargonininkas virtuozas, pedagogas Jonas Žukas (1907-2004) gimė Švėkšnoje. Studijavo Kauno muzikos mokykloje, o gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, vargonavimą studijavo Paryžiuje pas vargonų virtuozą prof. Marcelį Duprė Valstybinėje konservatorijoje ir Ėcole Normale de Musique.
„Malonutis Pone Jonai! Tamsta turbūt žinai, kad aš Tamstą labai branginu kaipo žmogų ir kaipo muziką“ – taip 1934 m. pavasarį laiške savo buvusiam vargonų studentui Jonui Žukui, tuo metu studijavusiam Paryžiuje, rašė lietuvių muzikos klasikas, vargonininkas ir kompozitorius Juozas Naujalis.
Švėkšnos bažnyčios vidų įrenginėti buvo kviečiami meistrai, užsakomi altoriai, mažosios architektūros elementai. Didysis altorius ir sakykla buvo užsakyti Austrijoje, visi kiti altoriai buvo daromi vietoje: medinius altorius daryti buvo pakviestas vokietis Robertas Rovė, o cementinius darė į Švėkšną prelato Juliaus Maciejausko pakviestas menininkai Jakševičiai (Švėkšnoje darbavosi Vincentas Jakševičius ir vėliau užaugę sūnūs Adomas bei Silvanas). Išsamų pranešimą, remdamasi savo atliktu magistro darbu „Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios altorių skulptūros“ skaitė Rita Budvytytė. Pranešėja išsamiai pristatė bažnyčios altorių ir skulptūrų autorystę, kilmę, laikotarpį ir kultūrinę bei meninę vertę.
Paskutinis pranešimas „Švėkšnos bažnyčios, kaip paveldo objekto esamos būklės apžvalga“, kurį pristatė UAB „ENERO“ atstovė architektė paveldosaugininkė Judita Balaišytė, susirinkusiems kėlė daugiausia klausimų ir skatino diskusiją, nes pranešėja pristatė dabartinę pastato būklę ir rengiamą bažnyčios fasado bei stogo darbų projektą, jau atliktus darbus ir siūlomas rekomendacijas.
Konferenciją finansuoja: Kultūros paveldo departamentas, Šilutės rajono savivaldybė; partneris Švėkšnos parapija.
Pranešimą parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė ir projekto „Šv. Jokūbo festivalis Švėkšnoje“ vadovė Monika Žąsytienė
