• 

Šiemet Užgavėnės minimos kartu su valstybės atkūrimo švente – Vasario 16 diena. Apie ją žinoma daug, didžiuojamasi paskelbtu dokumentu, bet ar yra žinoma, kaip tuo metu, kai jis buvo rengiamas, buvo įprasta švęsti Užgavėnes? Kadangi Šilutės kraštas priklauso Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui, straipsnyje pristatysime jo tradicijas.

Senosios tradicijos

Rašytiniai šaltiniai apie Užgavėnių šventimą siekia XV a. Galima išskirti pagrindinius šios šventės akcentus: persirengėlių vaidinimai, vaikštynės, važinėjimasis, laistymasis vandeniu.

Paprotį persirenginėti 1428 m. aprašė vienuolis Heinrichas Beringeris. Jis savo stebėjimuose užfiksavo pobūdį moterims persirengti vyriškais drabužiais. Deja, rašytinių šaltinių apie šią tradiciją iki XIX a. pab. išliko nedaug. Manoma, jog jų negausu dėl tuometinėje Prūsijos kunigaikštystėje vyravusio religinio įstatymo, kuris draudė viską, kas nėra vokiška.

Kita gerai žinoma tradicija – važinėjimasis. Juo buvo siekiama geresnio linų derliaus. Tikima, kad kuo didesnį atstumą nuvažiuosi, tuo aukštesni linai užaugs. Pasikinkiusi arklius važinėdavosi visa šeima, tik maži kūdikiai su mamomis likdavo namuose. Šis paprotys buvo labai gajus netgi iki XX a. pirmųjų dešimtmečių. Na, o kas neturėdavo arklių, tas pėsčiomis eidavo į svečius. Galiojo ta pati sąlyga kaip ir važinėjimuisi – kuo toliau nuo namų nueisi, tuo ilgesni linai bus.

Visoje Lietuvoje besivažinėjant buvo įprasta laistytis vandeniu, bet Mažojoje Lietuvoje šis paprotys šiek tiek skyrėsi – lietuvininkai į vežimą įsikeldavo ne tik vandens kubilą, bet ir bičių avilį ir jį kartu vežiodavosi. Kubile susodinti vaikai rėkdavo: „Bitelėm, bitelėm! Vandens!“, o prie kubilo stovintis žmogus samčiu laistydavo pakelėje esančius žmones. Avilius į vežimą įsikeldavo su tikslu juos pravėdinti. Buvo tikima, kad jei vežimas greitai ir toli važiuoja, tai ir bitutės bus sveikos, darbščios ir medaus toli lekios.

Prasidėjus reformacijai ir šiame krašte įsivyravus liuteronybei, pasninko svarba sumenko, dėl linksmybes ribojančio tikėjimo nyko ir Užgavėnių tradicijos. Meškomis ir gervėmis persirengę vaikščiotojai apsilankydavo tik tose gyvenvietėse, kuriose vyravo ir liuteronų, ir katalikų tikėjimai.

Užgavėnės XX amžiuje

XX a. pradžioje visoje Lietuvoje Užgavėnių šventės funkcijas pakeitė pramogos, kartais vaikštynės primindavo karnavalines eisenas. Bet visgi Mažojoje Lietuvoje dar buvo išsaugoti keli senieji vaikščiojimų bruožai. Tai demonstravo lankymasis kiekvienoje gyvenvietėje ir savitos pasikartojančios žodinės formulės, kuriomis vaikščiotojai apsikeisdavo su sodybų šeimininkais, o pastarieji anuos apdovanodavo maistu. Tuo pačiu metu kaimo mokyklose buvo gaji tradicija per Užgavėnes nerengti pamokų. Vaikai išslapstydavo knygas klasėje, ant lentos užrašydavo linksmą reikalavimą nerengti pamokų, o mokytoja eidavo tų knygų ieškoti.

Bėgant laikui važinėjimosi ir laistymosi tradicija nyko, bet XX a. pradžioje dar buvo galima aptikti pakitusią šio papročio formą – žmonės per Užgavėnes važiuodavo pas gimines pasibūti. Tai rodo užmirštą šios tradicijos reikšmę ir jos pakeitimą pramoga.

Šiupinio vakarai

Antrajame XX amžiaus dešimtmetyje susikuria nauja, miestietiška tradicija – Šiupinio vakarai. Šiupinys nuo seno buvo vienas svarbiausių lietuvininkų Užgavėnių simbolių, bet tuo metu jis įgavo naują reikšmę. Tai buvo naujas, tęstinis ritualas. 1927 m. Klaipėdos lietuvių moterų draugija Bumbulienės svetainėje surengė pirmąją Šiupinio šventę. Nuo tada ji buvo švenčiama kasmet, dažniausiai Šaulių namuose arba „Viktorijos“ viešbutyje. Šioje šventėje žmonės susirinkdavo ne tik pavalgyti ar pabendrauti, bet ir stebėti renginį. Šiupinio vakarams lietuvininkai skrupulingai ruošdavosi iš anksto, todėl juose vyravo aukšto lygio meninė programa: spektakliai, baleto, chorų, pučiamųjų instrumentų orkestro numerių atlikimas. Dalyviai taip pat galėjo įsitraukti į liaudies muzikos, lietuviškų ar kitų tautų šokių, humoristinių kupletų atlikimą. Svarbu prabrėžti, kad viso renginio metu kasmet buvo renkama labdara, kuri vėliau buvo išdalinama tiems, kuriems labiausiai jos reikėjo. Pasibaigus meninei vakaro daliai, žmonės rinkdavosi valgyti šiupinio. Renginys, prasidėjęs vakare, dažniausiai tęsdavosi iki vidurnakčio.

Kaip žinoma, esminis šių vakarų patiekalas – šiupinys – buvo populiarus visoje Lietuvoje, bet jis ne visur vienodas. Įprastai patiekalas verdamas iš kruopų, o Mažosios Lietuvos šiupinyje privalėjo būti žirniai, kiaulės uodega, koja, ausys, palūpis, šnipas. Žinoma, kiekvienoje šeimoje receptas šiek tiek skyrėsi priklausomai nuo giminės tradicijų, socialinės padėties ir t. t., bet esminiai lietuvininkų šiupinio akcentai buvo žirniai ir kiauliena.

Vokiečių okupacijos metu Šiupinio vakarai, kaip ir kiti lietuvių pasilinksminimai, buvo uždrausti, sovietmečiu jie taip pat nebuvo rengiami, todėl ilgainiui ši tradicija baigė sunykti. Būtina paminėti, kad lietuvininkai emigrantai 1952 m. Čikagoje surengė pirmąjį Šiupinio vakarą išeivijoje. Kaip žinia, jie nenutrūkstamai rengiami iki pat šiol. Visgi Čikaga nėra vienintelė vieta, kurioje išeiviai atgaivino šią tradiciją, – ji taip pat prigijo Toronte ir Vokietijoje. Lietuvoje ją po 1990 m. prikėlė Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ ir nuo tada Šiupinio šventė organizuojama kasmet, dažniausiai Klaipėdos etnokultūros centre.

Užgavėnės dabar

Po Antrojo pasaulinio karo iš visos Lietuvos į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą atsikėlę gyventojai puoselėjo savas tradicijas, didžioji dalis Mažosios Lietuvos Užgavėnių tradicijų sunyko ir dabar rengiamos Užgavėnės panašios visoje Lietuvoje: deginama Morė, vaidinama Kanapinio ir Lašininio kova, veikia liaudies amatininkų ir prekybininkų mugės, kepami blynai. Visgi Šiupinio vakarų tradiciją toliau puoselėja bendruomenės namai ir etnokultūros centrai, tik su itin kuklesne menine programa: dažniausiai giedamos giesmės, groja liaudies muzikantai. Bet šiupinio valgymas vis dar taip pat vienija žmones, todėl skatiname nepamiršti šios tradicijos ir tęsti ją toliau. Kadangi šiais metais viešos šventės surengti nepavyks, siūlome kiekvienam namuose išsivirti lietuvininkams žinomo šiupinio!

Straipsnį parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus savanorė Vidmantė Marcinkevičiūtė