Prieš šimtą metų – 1921 m. liepos 1 dieną – Švietimo ministerijai davus leidimą Naumiesčio valsčiaus valdyba įsteigė vidurinę keturklasę mokyklą. Tokios mokyklos prašė Naumiesčio, Vainuto ir Kvėdarnos valsčiaus gyventojai, kuriems buvo brangu leisti vaikus į toliau esančias mokyklas. Norą turėti mokyklą Naumiestyje taip pat skatino artima kaimynystė su Mažąją Lietuva, šalia kurios vietos gyventojai neatrodė išprusę. Mokyklos atsiradimą inicijavo naumiestiškiai D. Markvaldas, J. Diglis, J. Idzelis ir klebonas J. Baublys.
Mokykla įsikūrė tuometinės Tauragės gatvės pabaigoje D. Markvaldo nesenai pastatytame name. 1923 metais Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos paskirties nebeteko iki tol Naumiestyje Klaipėdos gatvėje buvusi muitinės įstaiga. Į jos pastatą ir įsikėlė mokykla. Ten su dešimties metų pertrauka ir išbuvo iki 1970 m., kuomet įsikūrė erdviuose trijų aukštų dabartinės Žemaičių Naumiesčio gimnazijos rūmuose.
Kas ir kaip vyko per tą šimtmetį galima sužinosi apsilankius Žemaičių Naumiesčio muziejuje, kur atidaryta mokyklos šimtmečiui skirta paroda „Žemaičių Naumiesčio gimnazijai – 100 metų: istorija, lūžiai, buitis, politika ir kt.“.
Nuotraukos
Paroda – dviejų dalių: fotografijos ir dokumentai. Daugelyje nuotraukų – mokiniai su mokytojais mokslo metų ar mokyklos pabaigtuvių proga. Jų muziejaus fonduose nėra tiek daug, nes tik vėlesniais metais plačiau išplito fotografija. Nežiūrint buvusio jos brangumo, yra nemažai unikalių mokyklos pradžios gyvavimo metų vaizdų – parodoje pristatomos pirmųjų mokyklos laidų moksleivių ir jų mokytojų originalios nuotraukos. 1982 metais šio muziejaus įkūrėjas bei puoselėtojas Benediktas Orentas, greičiausiai, gavo visą pluoštą tų mokslo metų baigimo nuotraukų, kurias taip pat galima pamatyti parodoje. Labai gaila, bet vėlesnių laikų jau nebeteko muziejaus fonduose rasti.
Dokumentai
Tačiau didžiausias turtas (jei ne visas lobis) Žemaičių Naumiesčio mokyklos 1939 – 1950 metų dokumentacija. Tai ir gaunami ir siunčiami raštai, prašymai leisti laikyti „įstojamuosius“ egzaminus į progimnaziją, dokumentai su egzaminų medžiaga, bilietų klausimais, lietuvių kalbos ir matematikos užduočių atlikimas su kelių mokytojų vertinimais, egzaminų protokolai. Atskiros bylos su prieš tai įgyto mokslo pažymėjimais. O taip pat prašymai atleisti nuo mokesčio už mokslą, kuris pusmečiui buvo 75 Lt, kas dabar, ko gero, ir tūkstančiams prilygtų. Taip pat yra ir įvairūs valdžių nurodymai, prašymai ar rekomendacijos. Be to – mokyklos vadovybės kreipimasis į valdžią pačiais įvairiausiai klausimais, pavyzdžiui, kad suremontuotų Naumiestyje pirtį, nes siaučiant vidurių šiltinai moksleiviai neturi kur namuose tinkamai nusiprausti. O kur dar mokytojų asmens bylos, algalapiai, darbuotojų bei personalo tarifikacijos.
Tai be galo įdomu ir turininga. Juo labiau, kad per tuos laikus būta labai skaudžių ir svarbių istorinių lūžių: 1939 m. – nepriklausomos Lietuvos valstybės laikai, 1940 m. sovietų valdžios atsiradimas, 1941 – 1944 m. – vokiečių laikai bei sovietų valdžios grįžimas. Todėl požiūris į mokslą skirtingų valdžių skirtingas, kitokie ir reikalavimai bei nurodymai. Valdžios kaita turėjo įtakos viskam: egzaminų medžiagai, atlyginimų dydžiui… Pavyzdžiui, atėjus sovietų valdžiai, jau po metų įvestas rusų kalbos egzaminas, moksleiviai taip pat turėjo parodyti ir TSRS Konstitucijos žinias.
Labai įdomūs ir daug pasakantys prašymai atleisti nuo mokesčio už mokslą: vieni kreipiasi prašydami nuo jo atleisti kaip kūrėjo – savanorio dukrai ar sūnui (direktorius rezoliucija – 100 procentų atleisti), kiti, kaip nuo bolševikų nukentėjusią šeimą – tie konfiskavo visą turtą. Kitame prašyme nurodoma, kad vokiečiai atėmė arklius ir išvažinėjo vasarojų – reikia pirkti ir arklius, ir maistą… Yra ir dokumentas, kur pasakyta, jog mokinys J. J. „būdamas labai gero elgesio…“ šalinamas iš mokyklos, nes nesumokėjo už mokslą. Kitas tėvas pats rašo, kad duktė P.M. turi nutraukti mokslą, nes „dėl neturto nėra kaip mokėti už mokslą…“
Tačiau būta ir antraip – moksleiviams iš Klaipėdos krašto mokėdavo stipendiją. Būta ir kitokios pagalbos: 1939 m. spalio 13 d. mokyklos vadovybė rašo raštą Žemaičių Naumiesčio valsčiaus viršininkui, kad išvardinti mokiniai neturi galimybės tinkamai paruošti pamokas, nes namuose neturi… žibalo. Todėl prašoma išvardintiems skirti jo nors po 2 litrus.
Įdomu, kad labai didelis dėmesys buvo skiriamas mokinių drausmei ir tvarkai. Kaip jos laikytis – yra net kelių valdžių nurodymai. Viename – Generalinis švietimo tarėjas Pranas Germantas karo metais rašė labai aiškias ir giežtas instrukcijas, kaip turi elgtis mokiniai, kaip mokytojai, kokia aiški tvarka (matyt tai buvo aktualu)privalo būti mokykloje.
Fortepijono istorija ir tėvų komiteto vaidmuo
Trečio dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje buvo „peržiūrėtas mokyklų tinklas“. Nežiūrint tėvų pastangų mokykla Žemaičių Naumiestyje 1929 m. buvo uždaryta. Po dešimtmečio Vokietijai susigrąžinus Klaipėdos kraštą čia buvo perkelta tik ką Šilutėje duris pravėrusi Vydūno gimnazija. Lietuvos švietimo ministro nurodymu, 1939 m. rugsėjo 1 d. „leidžiama atidaryti visas tris pagrindinio progimnazijos tipo klases“ – Žemaičių Naumiesčio mokykla atgimsta.
Persikeldama gimnazija be kitų dalykų atsiveža ir turėtą koncertinį fortepijoną. Kaimyninės Šilalės gimnazijos direktorius, sužinojęs, kad Naumiestyje yra ne tik pianinas bet ir koncertinis fortepijonas, 1943 metų pabaigoje kreipiasi raštu į progimnazijos direktorių su prašymu perduoti jiems vieną jų. Prašymą tarpininkauti šilališkiai taip pat išsiunčia ir į Vilnių, į Švietimo valdybą. Naumiesčio mokyklos direktorius atrašo kaimynams, kodėl negali pasidalinti instrumentu. Į šią bylą įsiterpia Tėvų komitetas, kurio susirinkimo protokolas siunčiamas ir į Vilnių, ir į Šilalę. Ten tėvai argumentuotai išdėsto, dėl kokių priežasčių nebus dalinamasi instrumentu.
Kitu atveju Tėvų komitetas turėjo priimti ir kitokį sprendimą. Apie tai sužinome iš Žemaičių Naumiesčio direktoriaus Petro Jankanto rašto Švietimo valdybos Vidurinio ir pedagoginio mokslo departamentui. Tik ką vadovauti progimnazijai ėmęs direktorius 1943 metų rudenį kreipiasi į Tėvų komitetą, prašydamas pagalbos maisto produktais sunkiai besiverčiantiems mokytojams. Komiteto priimtas sprendimas labai humaniškas, ir, matyt, būtinas. Įdomu, kad jame numatyti įvairūs apsidraudimai – mokytojai nieko neįsipareigoja, o tėvai remia mokytojus pagal išgales…
Tai tik keletas įdomesnių parodoje eksponuojamų dokumentų iš tos šūsnies, kuri yra muziejaus fonduose. Be to parodoje yra ir visa ko daugiau – atkurta XX a. vidurio gimnazistų uniforma, yra ir sovietinių laikų. Apsilankę pamatysite ir kitų mokyklinių dalykų, kurie tikrai ne vienam primins nerūpestingą vaikystę, jaunystę, klasės draugus, mokyklinius metus, mylimus bei kitus mokytojus…
Žemaičių Naumiesčio muziejus lankytojus priima antradieniais – penktadieniais nuo 10 iki 18 valandos. Šeštadieniais svečiai laukiami nuo 10 iki 16 valandos. Sekmadienį ir pirmadienį išeiginės.
