1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos tautinės tarybos pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas yra vienas reikšmingiausių XX a. lietuviškų dokumentų. Akte buvo skelbiama, kad atkuriama Lietuvos valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą ir santvarką kurti buvo patikėta Atkuriamajam Seimui. Taip pat dokumente buvo numatyta, kad atkurta valstybė bus nacionalinė ir valdoma demokratiniais pagrindais. Kaip matome, pastarieji postulatai yra gana sėkmingai realizuoti šiandieninėje Lietuvos valstybėje.
Tiesa, per kiek daugiau nei šimto metų laikotarpį, Lietuvoje ne visada buvo palankios sąlygos veikti Akte numatytiems teisiniams principams. Labiausiai tai pasakytina apie II–ojo Pasaulinio karo laikotarpiu įvykusią sovietinę ir nacistinę bei vėlesnę sovietinę Lietuvos okupaciją, trukusią iki 1990 m. Svarbu nepamiršti, kad ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktas yra paremtas 1918 m. vasario 16 d. Aktu, turinčiu svarią teisinę galią.
Dabartinio Šilutės rajono teritorija yra sudaryta iš dviejų ilgą laiką skirtingoms valstybėms priklausiusių teritorijų, tai lėmė gana skirtingą tų teritorijų kultūrinę, politinę ir ekonominę sąrangą. Todėl toje dabartinio Šilutės rajono dalyje, kuri priklausė Klaipėdos kraštui, 1918 m. vasario 16 d. Aktas teisinę galią įgavo kiek vėliau – tik po 1923 m. sausio mėn. Klaipėdos krašto sukilimo ir krašto prijungimo prie Lietuvos.
1918 m. vasario 16 d. Aktą pasirašė iš dvidešimties asmenų suformuota Lietuvos Taryba. Ją sudarė pagrindinių to meto lietuvių politinių srovių atstovai, kuriems pirmininkavo Jonas Basanavičius. Svarbu paminėti, kad tarp signatarų buvo ir vienas asmuo, kilęs iš dabartinio Šilutės rajono teritorijos. Šis iškilus žmogus – prelatas Kazimieras Steponas Šaulys. Jis gimė 1872 m. sausio 28 d. Tauragės apskrityje, Švėkšnos valsčiuje, Stemplių kaime. Pradžios mokyklą baigė Švėkšnos pradinėje mokykloje, 1886–1890 m. mokėsi Palangos progimnazijoje, 1890–1895 m. – Kauno kunigų seminarijoje. 1895–1899 m. studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurioje parašė dvi disertacijas, už jas gavo teologijos (1897 m.) ir bažnytinės teisės magistro (1899 m.) laipsnius. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. – Lietuvių konferencijoje Vilniuje, kur buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, dirbo konstitucijos ir įstatymų redakcinėje komisijoje, laikinajai Lietuvos Konstitucijai suprojektavo tikybos ir kulto straipsnius. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. liepos 25 d. Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai. 1922 m. išrinktas į Krikščionių demokratų partijos Centro Komitetą. Vėlesniu laiku nuo politinio gyvenimo nutolo – nuo 1922 m. iki 1944 m. profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), seminarijoje. Baigiantis II Pasauliniam karui, 1944 m. prel. K. S. Šaulys išvyko į Vokietiją, 1945 m. persikėlė į Šveicariją. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane. Palaidotas kapinėse netoli Lugano. 1968 m. jo palaikai perkelti į lietuvių koplyčią Campo Verano kapinėse Romoje.
Dar iki šiol gimtajame Stemplių kaime Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys vadinamas – „dėde“. Be jau paminėtų šios asmenybės nuopelnų Lietuvai, jis dar žinomas kaip kunigas, užauginęs aštuonetą brolio vaikų ir kaip radijo balsas, kuris sovietmečiu iš už geležinės uždangos sveikindavo Lietuvą su Kalėdomis ir Velykomis.
Minėdami Vasario 16 d. akto 101 metų sukaktį galime didžiuotis, kad prie Lietuvos valstybės kūrimo prisidėjo ir viena iškili Šilutės rajono asmenybė.
parengė
Mantas Užgalis
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus
muziejininkas archeologas