1920 m. vasario mėn. į Klaipėdos kraštą atvyko 21-asis Prancūzų šaulių pėstininkų batalionas su 650 šaulių, kurie buvo dislokuoti Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose.
Prancūzai laive 1920 m. Nemune ties Rusnės tiltu.
Pirmojo pasaulinio karo metais, puoselėdami viltis sukurti nepriklausomą Lietuvą, lietuviai neįsivaizdavo savo valstybės be natūralaus uosto – Klaipėdos. Vadinamojoje Gintarinėje deklaracijoje, kurią Rusijos Dūmos deputatas Martynas Yčas įteikė Rusijos Vyriausybei, buvo išreikšta viltis, kad po pergalingo karo Rusija prisijungs Rytprūsius ir sujungs Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Panašūs reikalavimai buvo iškelti ir Amerikos lietuvių seimuose Čikagoje bei Niujorke, lietuvių konferencijose Šveicarijoje ir Švedijoje.
Paryžiaus taikos konferencijos metu, kuri vyko nuo 1919 m. sausio 18 d. iki 1920 m. sausio 21 d., buvo sprendžiamas taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Šios tarptautinės konferencijos metu buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje be visų kitų klausimų buvo pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema.
Nors Paryžiaus taikos konferencijoje sprendėsi Klaipėdos krašto likimas, lietuvių delegacija į ją nebuvo pakviesta, tačiau išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kurie turėjo atstovauti Lietuvos interesus. Į taikos konferenciją buvo pasiųsta Augustino Voldemaro vadovaujama delegacija, kuri kėlė etninių lietuvių žemių sujungimo klausimą, akcentavo natūralaus uosto – Klaipėdos – svarbą Lietuvos valstybei.
Konferencijos metu Klaipėdos kraštas nebuvo perduotas Lietuvos valstybei, nes Lietuva neturėjo tarptautinio teisinio (de jure) pripažinimo, taip pat nebuvo išspręstos problemos su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Šie faktai rodo, kad didžiosios Europos valstybės nelabai tikėjo, kad jauna Lietuvos valstybė ilgai egzistuos. Versalio taikos sutartis (99 str.) numatė, kad Vokietija atsisako savo suverenių teisių į Klaipėdos kraštą ir įsipareigoja pripažinti visus Antantės, t. y. sąjungininkų, sprendimus dėl šios teritorijos.
1920 metais Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija. Didžioji Britanija 1922 m. birželio mėn. Ambasadorių konferencijos dienotvarkėje iškėlė Klaipėdos klausimą ir paragino pripažinti de jure Lietuvos valstybę bei perduoti jai Klaipėdą. Prancūzijos vyriausybė tam nepritarė. Lietuvai liko viena išeitis: bandyti prisijungti Klaipėdos kraštą jėga.
Silpna, oficialiai dar nepripažinta Lietuvos valstybė viena nebūtų drįsusi planuoti ginkluotos akcijos Prancūzijos valdomame Klaipėdos krašte. Prancūzijos įtaka Europoje tuomet buvo pasiekusi savo didžiausią galybę, ir pasekmės galėjo būti katastrofiškos. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, bet labiausiai pritarė ir Lietuvos vyriausybę ryžtis šiam žingsniui net paskatino Vokietija. Tokią poziciją ji užėmė siekdama realizuoti savo interesus, nes senosiomis sąlygomis Vokietija nebūtų užleidusi Lietuvai nė pėdos Rytprūsių žemės. Naujos aplinkybės, privertusios Vokietiją radikaliai keisti savo politiką, buvo Versalio sutarties sąlygos ir iškilęs Lenkijos pavojus.
Skubotą Klaipėdos krašto prijungimą nulėmė tai, kad 1922 m. spalio viduryje didžiosios valstybės sudarė specialią komisiją, kuri turėjo parengti Klaipėdos krašto konvenciją ir nuspręsti, kas turėtų valdyti ne tik kraštą, bet ir uostą. Vokietija ir SSRS į Klaipėdos krašto prijungimą daugiausia žiūrėjo paisydamos savo interesų. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai, kurie galėjo sudaryti sąlygas čia įsigalėti savo sąjungininkams lenkams. Ir Vokietija, ir SSRS nenorėjo leisti Lenkijai sustiprėti.
Tą patvirtina ir faktas, kad nuo 1922 m. pavasario prasidėjo slaptos įvairiais lygiais vykusios Vokietijos ir Lietuvos atstovų konsultacijos. Galiausiai akcijos išvakarėse Vokietija pusvelčiui pardavė tam reikalingų ginklų ir garantavo, kad Klaipėdos krašto vokiečiai nesipriešins lietuviams.
Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos buvo suinteresuota ne tik Vokietija, bet ir SSRS. Čia taip pat suveikė antilenkiškumo veiksnys – Maskva buvo suinteresuota užkirsti kelią Lenkijos įtakos plitimui. Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas 1922 m. lapkričio 29 d., vykdamas į Ženevą, trumpam sustojo Kauno geležinkelio stotyje ir per trumpą pokalbį su Ernestu Galvanausku pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui.“ Jis taip pat pažadėjo, kad SSRS neliks „neveikliu stebėtoju“, jei prijungimo metu Lenkija pakels ginklą prieš Lietuvą. Šis pažadas Lietuvai buvo labai svarbus, nes didžiausią pavojų ji jautė iš Lenkijos, kadangi ši irgi stengėsi paimti Klaipėdą į savo rankas ir nebuvo linkusi leisti Lietuvai įsitvirtinti Baltijos pajūryje.
Prie krašto užėmimo prisidėjo ir palankios tarptautinės aplinkybės. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai laikantis savo pažadų (o Didžiajai Britanijai laikantis palankaus neutralumo), Lietuva 1923 m. sausio 15 d. užėmė Klaipėdą ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Išvengti rimtesnių komplikacijų padėjo vykusiai pasirinktas akcijos laikas (Prancūzija 1923 m. sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Ruro sritį, ir įvykiai tolimoje Klaipėdoje atsidūrė antrame plane) ir prancūzų visuomenės nenoras po tiek aukų ir netekčių kainavusio pasaulinio karo veltis į naują karinį konfliktą Europoje.
1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Taip Klaipėdos kraštas iki 1939 m. kovo 23 d. tapo Lietuvos valstybės sudedamąja dalimi. Klaipėdos krašto prijungimas autonominėmis teisėmis prie Lietuvos, nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis bei ribotomis teisėmis, suteikė jai laisvą priėjimą prie jūros. Klaipėdos uostas Lietuvos ekonomikai buvo labai svarbus, tiesiog lemiantis jos egzistenciją. Uostas turėjo tapti visos Lietuvos užsienio prekybos centru, atverti kelius prekybai su užsienio šalimis.
Prūsų Lietuvos Tautinės tarybos aktas, kuriuo reikalaujama sujungti Mažąją Lietuvą su Didžiąja Lietuva.