Kovo 11-oji yra viena svarbiausių Lietuvos valstybės istorijos datų. Šiais metais sukanka 31 metai, kai Lietuva, pirmoji iš SSRS okupuotų kraštų, paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę.
1985 metais Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas Michailas Gorbačiovas. Sovietų Sąjunga tuomet išgyveno gilią ekonominę, finansinę, socialinę ir moralinę krizę. Pasirodė, kad komunistinė imperija nebeturi perspektyvų. Naujajam šalies vadovui teko kreiptis pagalbos į Vakarus, dėl to šalyje prasidėjo pertvarkymas („perestroika“). Šios politinės permainos suaktyvino ir Lietuvos inteligentiją, kuri ėmė į viešumą kelti Lietuvai aktualias problemas.
Atgimimo pradžią ir demokratinį virsmą Lietuvoje žymėjo 1987 metai, kai šalyje pradėjo burtis intelektualų grupelės, diskutavusios ekologijos, istorijos, kultūros klausimais. Surengtas Roko maršas per Lietuvą.
Prie paminklo Adomui Mickevičiui įvyko pirmasis nesankcionuotas mitingas, kuriame viešai buvo pasmerktas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktas. Mitingas buvo organizuojamas slapta ir truko 4 valandas. LKP CK dokumentuose nurodyta, kad į jį susirinko keli šimtai žmonių. Dalyvių ir liudininkų teigimu, per keturias valandas mitinge apsilankė iki trijų tūkstančių žmonių. Kitą dieną prasidėjo komunistų ideologinio atkirčio akcija, siekusi apjuodinti lietuvių disidentų pastangas. Šiais valdžios veiksmais buvo pasiektas priešingas rezultatas. Lietuvos žmonėms mitinge pirmą kartą viešai atskleista istorinė tiesa.
1988 m. birželio 3 d. Lietuvos SSR Mokslų akademijos salėje Vilniuje vyko renginys, skirtas LSSR Konstitucijos projekto svarstymui. Jo metu išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė. Šios grupės nariai rengėsi kalboms įvairiose auditorijose, dalyvavo išvykose į krašto vietoves. Jų keliami viešumo, demokratijos, Lietuvos suvereniteto stiprinimo šūkiai buvo populiarūs, Sąjūdį greitai ėmė remti dauguma gyventojų.
Visuomenei visa LPS veikla buvo netikėta ir nauja. Išgirsti laisvai išsakomą nuomonę, paskaityti necenzūruotą spaudą, kurią leido LPS, dalyvauti ne priverstiniuose paraduose, o mitinguose, kur susirenka visi savo noru ir klausosi tiek kalbų, tiek naujai skambančios muzikos. Visa tai žmones įkvėpė palaikyti LPS veiklą.
Nuo 1988 m. vasaros visoje Lietuvoje vyko Sąjūdžio įkvėpti mitingai, kitos valdžios nekontroliuojamos akcijos, kurių neatsiejamais palydovais tapo tautiniai simboliai: Gediminaičių stulpai, Vytis, trispalvė vėliava ir „Tautiška giesmė“.
Rugpjūčio 23 d. sąjūdiečiai surengė mitingą Vingio parke. Jo metu buvo protestuojama prieš Molotovo–Ribentropo paktą. Šioje protesto akcijoje dalyvavo apie 200 tūkstančių žmonių. Mitingas pirmą kartą buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją.
Rugsėjo 28 d. Lietuvos laisvės lyga Vilniuje suorganizavo mitingą, skirtą slaptojo Molotovo–Ribentropo protokolui išviešinti. Nors leidimas mitingui nebuvo gautas, tačiau akcija buvo įgyvendinta, joje dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Mitinguojantiesiems išvaikyti buvo pasitelkti milicijos daliniai, neapsieita be smurto. Prievartos panaudojimas diskreditavo „pertvarkos“ politiką. Ši prievartinė akcija buvo pavadinta „bananų baliumi“. Po jos su LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigomis turėjo atsisveikinti Ringaudas Songaila, kartu su juo buvo priverstas pasitraukti ir LKP CK antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas. Tai buvo akivaizdus laimėjimas, atvėręs vartus Sąjūdžiui įsitvirtinti Lietuvos politiniame gyvenime.
Kitas veiksnys, turėjęs didžiulės įtakos tolesniems įvykiams, buvo 1989 m. gegužės 13–14 d. Taline įvykęs Lietuvos, Estijos ir Latvijos tautinių judėjimų atstovų suvažiavimas – Baltijos Asamblėja. Jos metu susitarta dėl bendrų tikslų ir bendradarbiavimo krypčių bei įsteigta Baltijos Taryba – nuolatinė institucija politiniams veiksmams koordinuoti. Asamblėjos metu buvo pareikšta, kad Baltijos šalių tikslas – Nepriklausomybė.
1989 m. liepos 15 d. Pernu (Estija) įvykusiame Baltijos Tarybos posėdyje nuspręsta rugpjūčio 23 d. pažymėti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos slaptųjų susitarimų 50-ąsias metines, sujungiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines gyvąja žmonių grandine. Šioje akcijoje, pavadintoje „Baltijos keliu“, dalyvavo virš 2 mln. žmonių. Po šių įvykių plintanti tarptautinė parama 1989 m. gruodžio mėnesį vykusį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą privertė, nors su tam tikromis išlygomis, pripažinti, kad Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Baltijos valstybių suverenitetas buvo neteisėtai sutryptas. Slaptųjų protokolų pasmerkimas padidino Lietuvos, Latvijos ir Estijos galimybę atkurti nepriklausomybę, paskatino demokratinių procesų plėtrą Rytų Europos šalyse ir pačioje Sovietų Sąjungoje.
Dar vienas veiksnys, lėmęs Lietuvos nepriklausomybę, buvo Lietuvos komunistų partijos skilimas. Po Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo (1988 m. spalio 22–23 d.) respublikoje pakito politinė situacija. Tarpusavyje ėmė konkuruoti dvi politinės jėgos – LKP ir LPS.
1990 m. vasario 24 d., pirmą kartą per 50 okupacijos metų, įvyko pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai į tuomet dar Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiuose rinkimuose pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį vyko reali kandidatų konkurencija, o išrinktieji deputatai įgijo Tautos mandatą. Nors rinkimai vyko dar aneksuotoje Lietuvoje, tačiau pagrindinis tikslas buvo parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. Į pirmąjį posėdį tuomet dar Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai susirinko 1990 m. kovo 10 d. pavakarę, o vėlyvą 1990 m. kovo 11-osios vakarą išsiskirstė jau kaip demokratinis Lietuvos Respublikos parlamentas.
Kovo 11 d. buvo priimtas svarbiausias konstitucinis dokumentas – aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, skelbiantis, kad „yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Akte istoriškai ir teisiškai pagrįstas Lietuvos valstybingumo tęstinumas, pabrėžiant, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję galioti ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir prie parlamento susirinkę Lietuvos žmonės su viltimi ir ryžtu sutiko Akto priėmimą.
Svarbu suvokti, kad 1987 m. prasidėjęs masinis lietuvių tautinis judėjimas neatsiejamas ne tik nuo Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto paskelbimo 1990 metų kovo 11-ąją, bet jis tapo ir grandininės reakcijos, sugriovusios Sovietų Sąjungą, pradžia.
Nuoširdžiai sveikiname su mūsų ir Lietuvos laisvės švente!
Parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus
muziejininkas istorikas Ignas Giniotis