Anksčiau rašėme, kad Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija įgyvendina projektą „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“, kuriuo siekiama parodyti, kad Švėkšnoje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausi žydų bendruomenė, kūrusi ir kėlusi miestelio ekonominę, socialinę ir kultūrinę vertę. Labai svarbi projekto mintis – paminėti Holokaustą išgyvenusio švėkšniškio Naftalio Zivo 100-ąjį jubiliejų. Projektą finansuoja VšĮ Geros valios fondas ir Šilutės rajono savivaldybė. Plačiau apie jau įgyvendintas projekto veiklas: „ŠVĖKŠNOJE RENKAMAS HERBARIUMAS“ (I dalis)

Šiuo straipsniu norime trumpai pristatyti projekto metu sukurtą fotografijų parodą „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“, kurios atidarymas vyks jau 2024 m. spalio 11 d. Švėkšnos sinagogoje (Liepų a. 12, Švėkšna). Parodos autorė Dovilė Dagienė – menininkė, fotografė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 2020 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė doktorantūros studijas ir apgynė meno daktaro laipsnį. D. Dagienės meninių tyrimų sritis jungia atmintį ir užmarštį, vaizduotę, laiką ir vietą fotografijoje. Menininkė podoktorantūros stažuotės Vilniaus dailės akademijoje metu toliau plėtoja ciklą „Augalų atmintis“, kuriame atranda augalų pasaulį kaip neišsenkantį įkvėpimo šaltinį bei fotografinę priemonę meno kūriniui.

Mintis, įprasminti Švėkšnoje gyvenusių Zivų atminimą, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkei Monikai Žąsytienei kilo bendraujant su fotografe Dovile Dagiene ir VU Gyvybės mokslų centro mokslininke dr. Radvile Rimgaile-Voicik. Projekto metu sukurta fotografijų paroda, prie kurios surinktas herbariumas su išsamia informacija, o vietos, kur buvo fiksuojami vaizdai ir renkami augalai (herbariumas) glaudžiai susijusios su Zivų šeima.

2024 m. spalio 25 d. 100-ąjį jubiliejų švęsiančio Naftalio Zivo klausa ir rega stipriai pablogėjusi. Pasitelkę menines priemones Zivų šeimos istoriją papasakosime vaizdų, jausmų ir kvapų kalba. Fotografės Dovilės Dagienės subtilus ir profesionalus būdas kurti pasakojimus itin jautriomis temomis leidžia parodų dalyviams susipažinti su istorija ir menu vienu metu. Unikalu yra tai, kad kadaise Švėkšnoje gyvenusių žmonių atvaizdai perkeliami ant čia augančių augalų chlorofilo proceso būdu.

CHLOROFILO PROCESAS

Chlorofilo procesas gali būti vadinamas organine antotipijos alternatyva, kai atspaudas gaunamas saulės šviesoje tiesiai ant augalo lapo. Chlorofilo procesas ir antotipija veikia dėl augalų audiniuose esančių šviesai jautrių pigmentų: lapuose – chlorofilo, žieduose ir vaisiuose – flavonoidų. Metų laikas ir šviesos intensyvumas nulemia šių pigmentų kiekio svyravimus. Praktiškai neįmanoma gauti tokio paties rezultato, jis nulemtas ne tik augalo pasirinkimo, bet ir saulės radiacijos kiekio – metų laiko, pigmentų kiekio lape. Kūrėjui reikia daug kantrybės ir ne vieno bandymo su skirtingų augalų lapais, apšvietimo trukme. Pasak Dovilės Dagienės: „Trumpai tariant, chlorofilo procesas yra augalo blukinimo procesas, atliekamas saulės švieosje. Blunka ne tik augalai, bet ir atmintis…“

1. Dagienės kurtos parodos „ZIVAI. NEPAMIRŠTI“ darbuose augalų lapai buvo naudojami kaip medžiaga, ant kurios perkeliamas atvaizdas. Iš įrėmintų lapų į mus žvelgia Švėkšnos žydų bendruomenės nariai, Zivų šeimos nariai. Archyvinė vaizdinė medžiaga, panaudota fotografijų parodoje, saugoma Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijoje, asmeniniame Zivų šeimos albume (Australija).

Chlorofilas yra ypatingas pigmentas. Jis padeda lapuose vykti gyvybiškai svarbiems fotosintezės procesams, kurių fizika labai domina mokslininkus. Ir čia, vėlgi, yra daugiau, nei galime matyti plika akimi. Chlorofilo atspaudų procese negatyvai gali visiškai išblukti per ilgai apšviečiant lapą. O tam, kad gautas atvaizdas ilgiau neišbluktų, rekomenduojama jį padengti dervos sluoksniu. Gyvame augale, kai saulės radiacija yra per intensyvi, chlorofilas padeda atsikratyti energijos pertekliaus fluorescuodamas. Fluorescencijos intensyvumas kinta, kaip ir saulės radiacijos intensyvumas. Dažniausiai fluorescencijos intensyvumas yra naudojamas augalo patiriamo streso lygiui įvertinti, tam naudojami chlorofilo fluorometrai, kurie nematomą augalų audinių švytėjimą paverčia suprantamu tyrėjui.

Augalai patys yra menininkai. Jų augimas niekada nėra baigtinis. Jie nuolat kuria save, savo aplinką ir patys yra jos veikiami. Jie lipdo save gerdami iš žemės lietaus vandenį ir medžiagas, kurios kadaise buvo kitų organizmų struktūrinės dalys. Nežinome kaip, bet galbūt jų lapuose ir stiebuose galime pamatyti žmogaus gyvenimo liūdesio pėdsakus. Ir nepamatuojamą džiaugsmą. Fotografinis meninis tyrimas „Botanikos sodo studija ’21“ leido užfiksuoti šių įvykių nuojautą.

Projekto išskirtinumas ir išliekamoji vertė – siekiama išlaikyti kontaktą su švėkšniškiu, išgyvenusiu Holokaustą. Laikas čia jau nebėra sąjungininkas. Šis projektas reikšmingas visiems: Lietuvoje gyvenantiems ir kuriantiems tam, kad Holokausto aukų atmintis būtų išsaugota ir nepamiršta bei Australijoje gyvenančiam Naftaliui – kad žinotų, jog II pasaulinio karo tragedija įpareigoja mus apie tai kalbėti ir daryti viską, kad įvykiai nepasikartotų, o žmonės nebūtų pamiršti.

Tekstą parengė

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Radvilė Rimgailė-Voicik.

Fotografijos Dovilės Dagienės.

2024-10-08