Žydai Tilžėje

Parodą „Žydai Tilžėje“ 2005 metais parengė Rytų Prūsijos žydų draugija „Juden in Ostpreussen“, kurią Berlyne kartu su bičiuliais 2004-aisiais įsteigė Leiserowitzių šeima. Parodą sudarų 40 ekspozicinių stendų.
Žydų imigracija Prūsijoje prasidėjo XVI amžiuje, kai kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis pakvietė į Karaliaučių du gydytojus žydus. Tačiau tik XVII amžiaus pabaigoje buvo pripažinta tikinčiųjų bendruomenė ir pastatyta pirmoji sinagoga. Dauguma žydų gyveno didžiuosiuose pajūrio miestuose – Karaliaučiuje ir Klaipėdoje. Laikui bėgant vis daugiau jų apsigyvendavo ir miesteliuose ar kaimuose šalies gilumoje.
Napoleono karų metais Prūsijoje vyko daug reformų. Tarp jų – 1812 m. paskelbtas lygiateisiškumo įsakas. Pagal šį dokumentą žydai iš senųjų Prūsijos žemių gavo Prūsijos pilietybę. Jie taip pat gavo teisę laisvai prekiauti, galimybę išsirinkti verslo įkūrimo vietą, laisvo persikėlimo teisę ir gyventi ten, kur patys nori. Įsako teisės nebuvo skleidžiamos Vakarų Prūsijos žydų gyvenamosiose srityse, todėl daugelis iš jų persikėlė gyventi į Rytų Prūsiją, taip pat ir į Tilžę. 1811 m. čia gyveno 13 žydų, o 1816-aisiais – 101. Broliai Volf Seeling Marcuse, Mendel Seelig Marcuse ir Israel Seelig Marcuse, 1812-aisiais atvykę gyventi iš Titzo į Rytų Prūsiją, buvo bene pirmieji persikėlusieji. 1825 m. čia buvo įkurtos žydų kapinės. Tais pačiais metais jauna žydų bendruomenė įsigijo žemės sklypą sinagogos statybai, tačiau karalius Fridrichas Vilhelmas III 1826 metais prašymą statybos leidimui atmetė.
Daug ekonominės naudos Tilžė gavo iš plento į Kionigsbergą (1831 m.) statybos, taip pat atidarius traukinio liniją į Klaipėdą (1840 m.) bei prijungus ją prie bendro geležinkelio tinklo. Ypatingai miestas klestėjo Krymo karo metu (1853–1856 m.), kada buvo galima prekiauti per atidarytą Rusijos sieną. Žmonių skaičius mieste nuolatos didėjo. 1858 metais Tilžėje gyveno 450 žydų, o 1871 m., kai bendras gyventojų skaičius mieste buvo 20 400, 515 iš jų buvo žydai. Daugiausia žydai užsiiminėjo komercija ir prekyba, sėkmingai integravosi į miesto bei valstybės gyvenimą, todėl kai 1871 metais įsikūrė Vokietijos Imperija, pastarieji tapo gerbiamais jos pilnateisiais piliečiais.
Po 1880 m. Tilžė tapo svarbiu tranzito punktu. Tuo metu iš Rusijos imperijos emigravo labai daug žydų. Labai daug jaunų vyrų bėgo nuo tarnybos carinėje armijoje. Jie emigruodavo į JAV ir Pietų Afriką. Tūkstančiai žmonių pravažiuodavo Tilžę. Čia jie pirkdavo bilietus į prekybinį garlaivį Hamburgas–Amerika. Kasdien iš Tilžės išvykstančiu traukiniu keliaudavo į Hamburgo uostą. XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Tilžėje buvo nupirkta daugiau kaip 4 000 bilietų į laivus.
XIX a. pradžioje Tilžė buvo antras pagal dydį miestas Rytų Prūsijoje. Per Tilžę nusidriekė prekybiniai keliai nuo Karaliaučiaus (Kionigsbergo) per Klaipėdą (Memelį) į Rygą. Dėl savo geografinės padėties, dydžio ir didelio vykstančių prekymečių (jomarkų) skaičiaus Tilžė buvo tapusi prekybininkų ir pirkėjų traukos centru. Tarp prekybininkų ir pirkėjų buvo daug žydų iš Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos.
Situacija pasikeitė valdžią užėmus nacionalsocialistams. Jau 1933 metais, kai Erich Koch buvo Rytų Prūsijos gauleiteriu, prasidėjo prievartos naudojimas prieš žydus ir žydų organizacijas. Provincijoje vyko žydų verslo boikotas, advokatų ir gydytojų ignoravimas. Pastarieji išstumti iš mokslinės ir visuomeninės veiklos. 1933 metais Rytų Prūsijoje gyvenančių žydų skaičius sumažėjo iki 8 800, o tai sudarė apie 0,4 % gyventojų skaičiaus. Vis daugiau žydų išvykdavo iš šalies arba persikeldavo į kitus miestus, kur žydų bendruomenės buvo didesnės.
1939-aisiais gyventojų surašymo metu žydai turėjo užpildyti papildomą anketą, kurioje privalėjo nurodyti, kas iš senelių buvo žydų kilmės. Siekiant dar labiau sustiprinti skirtumą nuo 1938 metų papildomi vardai Sara ir Israel tapo privalomais priedais prie vardų. Čia pristatoma brolių ir sesers Bassmann anketa, įrašius joje ir pabėgusį į Kauną brolį Meinhard. Po lapkričio mėnesį vykusio pogromo daug Tilžės žydų turėjo palikti savo parduotuves, gyvenamas vietas ir persikelti į žydų namus. Taip prasidėjo antroji persekiojimo fazė. Kadangi Rytų Prūsijoje nebuvo jokios koncentracijos stovyklos, žydų vyrus išsiuntė į šalia Lauken esantį Moorlagerį (lageris durpyne). Vyresnės moterys būdavo paliekamos vienos. 1939 metų gegužės mėnesį Tilžėje buvo užregistruota 311 žydų. Iš jų – 7 vieniši vyrai ir 40 vienišų moterų.
Tilžėje, kaip pasienio mieste, įsikūrė pats didžiausias Vakarų Prūsijos gestapo skyrius. Po to, kai 1941 metų birželio mėnesį Vermachto kariuomenė peržengė sieną su Lietuva, paskui juos sekė ir Tilžės gestapo skyrius. Jie naikino žydus prie vakarinės Prūsijos sienos. 1958 metų teisminiame procese Ulmo mieste buvo įrodyta 5 000 žmogžudysčių, kurias įvykdė esesininkai pačioje Tilžėje. Nuo 1941 metų žydai Tilžėje, kaip ir kituose vokiškuose miestuose, turėjo nešioti ant darbužių prisiūtą Dovydo žvaigždę, o nuo 1942 metų prasidėjo deportacijos. Rabinas Fein išvykimo išvakarėse parašė atsisveikinimo laišką savo sūnui: „Rytoj išvažiuojame. Pranešk Helgai. Būsim stiprūs, kad vėl pasimatytumėm. Apkabiname ir bučiuojame visus. Tėvai, Hanelle.“

Komentavimo galimybė išjungta.