Hugo Šojus baigė aukštesniąją miestiečių mokyklą Klaipėdoje, praktikavosi Lapynų, Šernų, Gedminų dvaruose, studijavo Berlyno žemės ūkio institute, dirbo Priekulės, Šilininkų dvarų administratoriumi. Įsigijęs Lėbartų dvarą, įsijungė į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą. Tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, dirbo įvairiuose apskrities valdybos komitetuose. 1892 m. buvo išrinktas ir į Šilutės apskrities valdybą. Dvarininkas buvo I direktorijos narys, tapo Žemės ūkio rūmų steigėju ir prezidentu, trumpam buvo išrinktas į Šilutės apskrities viršininkus.

Šojus buvo daugiau nei dešimties draugijų narys, dalyvavo Klaipėdos ir Šilutės apskričių Žemės ūkio, Klaipėdos ir Šilutės gražinimo bei Šilutės šaulių draugijose, buvo Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskritims, draudimo nuo gaisro komisaras Klaipėdos apskričiai, pelkių apsaugos komisijos narys, o nuo 1893 m. paskirtas civiliu komisaru Šilutės apskričiai, atsakingu už arklių sutelkimą karo atveju. Dvarininkas dalyvavo Šilutės durpių kraiko fabriko, Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių akcinių bendrovių valdybų veikloje.

Aukščiausiu karjeros pasiekimu pats H. Šojus laikė didžiausio Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto – Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos – generalinio direktoriaus postą.

Apie H. Šojaus visuotinį pripažinimą liudija faktas, kad, dvarininkui dar gyvam esant, jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje (1924) ir Klaipėdoje (1933). Reikšmingas buvo 1922 m. Karaliaučiaus universiteto pripažinimas – už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai dvarininkui buvo suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

1889 m. įsigijęs Šilokarčemos dvarą, H. Šojus bendruomenei dovanojo žemės abipus kelio Žibai–Šilokarčema, nusamdė verslovininką, kuris žemės plotus paaukštino. Naujai suformuoti žemės sklypai buvo padovanoti pradinės mokyklos, gimnazijos, pašto ir gaisrinės, bažnyčios ir klebonijos, siaurojo geležinkelio ir jo stoties statyboms, uosto plėtrai. Likusi žemių dalis – nebrangiai parduota privatiems asmenims gyvenamųjų namų bei komercinių įmonių pastatų statybai.

Hugo Šojaus dėka Šilutės miestas išliko kaip didelis prekybinis centras, nes dvaras turgui dovanojo apie 3,5 ha žemės. Netoli prekyvietės buvo pastatyta apskrities valdyba ir ligoninė. Bendruomenei padovanotas 50 ha ploto miškelis – Varnamiškis.

Amžininkai H. Šojų buvo pripažinę kaip kultūrininką. Jis buvo Tilžės Lietuvių literatūrinės, Karaliaučiaus Prūsijos senovės, Įsruties senovės, Antropologijos, Botanikos, Šeimos istorijos tyrinėtojų ir kt. draugijų narys. Bene didžiausias nuopelnas Rytprūsių kraštui – čia įkurtas pirmasis muziejus Klaipėdos krašte. H. Šojus priklausė prūsiškuoju patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, praeities reliktus konservuojančia, fiksuojančia, kraštotyrine veikla. Ypatingas dėmesys anuomet buvo rodytas „mirštančios tautybės“ – lietuvininkų, kurie laikyti senųjų prūsų palikuonimis, kultūrai. Hugo Šojus ne tik domėjosi lituanistine veikla, pats mokėjo lietuvių kalbą, užrašinėjo lietuviškas dainas bei patarles, bet ir išleido žemaitiškų pasakų knygą „Pasakos apie paukščius“.