Kazimieras Steponas Šaulys (1872.01.28-Stempliu k., Šveksnos vls. 1964.05.09 Lugane, Šveicarijoje)

Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos_filosofijos fakulteto profesorius prelatas K.S. Šaulys. Kaunas_1930 m._LNM

Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos_filosofijos fakulteto profesorius prelatas K.S. Šaulys. Kaunas_1930 m._LNM

Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. Stemplių kaime (Švėkšnos vlsč., Raseinių aps., dabar Šilutės r.). Tėvai Petras (1828-1888) ir Karolina (1833-1913) buvo ūkininkai, be Kazimiero susilaukė dar 4 vaikų: Juozapo, Barboros, Onos ir Marijonos.

Išsilavinimas ir profesinė veikla

Skaityti ir rašyti lietuviškai pramoko namuose. Ko gero, jau nuo 1883 m. mokėsi Švėkšnos liaudies mokykloje. Švėkšnoje dviklasė rusų mokykla pradėjo veikti 1864 m., joje mokytojai buvo rusai, tad ir dėstoma buvo rusų kalba. Išimtis buvo tik tikybos pamokoms, kurias lietuviškai (žemaitiškai) vesdavo atėjęs kunigas. Pradžios mokyklą K. S. Šaulys baigė per trejus metus su pagyrimo raštu.

Vėliau (1886-1891 m.) mokslus tęsė Palangos progimnazijoje. Stojant į progimnaziją reikėjo laikyti stojamuosius rusų kalbos ir matematikos egzaminus, tačiau K. S. Šaulys, kaip gabus mokinys, buvo priimtas be egzaminų. Žemaičių (Telšių) vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune studijavo 1890–1895 m., nuo 1895 m. –  imperatoriškoje Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje. 1899 m. baigė mokslus „su ypatingu pagyrimu“ ir gavo teologijos magistro laipsnį. Studijų metais jo didžiausi autoritetai buvo Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Dambrauskas-Jakštas ir Kazimieras Pakalniškis-Dėdė Atanazas. Vėliau jis papildomai mokėsi Varšuvoje – 1907 m. čia išklausė sociologijos kursus.

1899 m. birželio 29 d. K. S. Šaulys Kaune įšventintas į kunigus. 1899–1901 m. buvo paskirtas Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, 1901–1903 m. buvo Panevėžio realinės mokyklos tikybos mokytoju ir kapelionu, nuo 1906 m. tikybą dėstė Panevėžio keturklasėje mergaičių profesinėje mokykloje. 1907-1910 m. tikybą dėstė vienoje Kauno privačioje mergaičių gimnazijoje.

1906–1922 m. – Kauno kunigų seminarijos bažnytinės teisės, moralinės teologijos ir visuomenės mokslų bei sociologijo dėstytojas. Jo iniciatyva šioje seminarijoje buvo pradėti dėstyti visuomenės mokslo ir sociologijos kursai. K. S. Šaulys parengė metodinius pagrindus šiems kursams – parašė ir išleido šių disciplinų vadovėlius: „Krikščioniškoji demokratija“ 1906 m., „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“, 1907 m., knygą „Socialistai ir mūsų socialieji reikalai“, 1907 m., pirmąjį sociologijos vadovėlį  „Sociologija: trumpas to mokslo vadovėlis“, 1910 m., knygas „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“, 1922 m., „Kanoniškojo proceso teisė“, 1927 m.

1911–1920 m. jis jau ėjo Žemaičių vyskupo (Gasparo Cirtauto, nuo 1914 m. Pranciškaus Karevičiaus) sekretoriaus pareigas, o 1916 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, kiek vėliau – kancleriu. 1926 m. jam patikėtos Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko vikaro pareigos, o dar po metų suteiktas garbingas Popiežiaus rūmų prelato titulas.

1932 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, o vėliau jam suteiktas ir apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

1922–1940 m. ir 1941–1944 m. K. S. Šaulys buvo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, Bažnytinės teisės katedros vedėjas.

Politinė ir visuomeninė veikla

  1. S. Šaulys 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
  2. S. Šaulio rūpesčiu Panevėžyje buvo įkurta „Saulės“ švietimo draugija, labdaros draugija beglobiams žmonėms remti, „Motinėlės“ draugija neturtingiems gabiems, mokslo siekiantiems jaunuoliams padėti.

1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą (vadinamąją Konstitucinę asamblėją), dirbo Konstitucinėje komisijoje, pasisakė už tai, kad 1922 m. priimtoje nuolatinėje valstybės Konstitucijoje būtų įtvirtintos nuostatos, jog Lietuvoje yra demokratinė ir krikščioniška santvarka. Steigiamajam Seimui baigiant darbą, K. S. Šaulys nutarė iš politikos pasitraukti ir atsidėti darbui universitete, seminarijoje bei arkivyskupijos administracijoje.

  1. S. Šaulys aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų partijos veikloje, buvo jos Centro Komiteto narys (1922–1934).

Dr. Jonas Šliūpas, įkūręs Lietuvos Raudonąjį kryžių,1918 m. pakvietė K. S. Šaulį įsijungti į šios organizacijos veiklą. Šis tapo vienu iš aktyviausių jos narių ir buvo išrinktas į Vyriausiąją valdybą. Vokiečių okupacinei valdžiai Lietuvos Raudonojo kryžiaus veiklą sustabdžius, K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją ir 1941–1944 m. buvo šios organizacijos tarybos vicepirmininkas. Dalyvavo  Lietuvos valstybės archeologijos komisijos (1919–1934) veikloje.

Jis aktyviai bendradarbiavo ir spaudoje. Daug K. S. Šaulio publikacijų tarpukario metais paskelbta periodiniuose leidiniuose „Draugija“, „Tiesos kelias“, „Viltis“, „Apžvalga Žemaičių ir Lietuvos“, „Dziennik Wileñski“ bei „Przegląd katolicki“.

Baigiantis karui, 1944 m. vasarą, vengdamas galimų represijų, prel. K. S. Šaulys turėjo priimti svarbų sprendimą: likti Lietuvoje ar emigruoti. Pirmiausia jis atvyko į Švėkšną, apsistojo pas kapelioną Petrą Lapelį. Čia beveik mėnesį laiko buvo sprendžiama, ką daryti toliau, kol buvo nutarta išvykti iš Lietuvos. Pirmiausia K.S. Šaulys nuvyko į Vieną (Austrija), po to gyveno Vokietijoje, vėliau – Šveicarijoje, Luganoje. Buvo aktyvus VLIK, Pasaulio  lietuvių bendruomenės  narys, daug pastangų dėjęs už bendrus lietuvių siekius. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Iš pradžių jis buvo palaidotas Pambio–Noranco kaimelio kapinėse netoli Lugano. 1968 m. K.S. Šaulio palaikai perkelti į Romos Verano  kapinių popiežiškosios šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčią.

Įamžinimas

Signataro sodybos vieta yra žinoma, tačiau neišlikusi. 1994.05.15 sodybos vietoje pastatytas stogastulpis (aut. Vladas Stubras). Medinis stogalstulpis vaizduoja K. Šaulio biustą, virš jo varpas, ant stogelio iškeltas kryžius. Aplink išgrįsta akmeniniu grindiniu, gražiai sutvarkyta aplinka. Paminklą pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Valstybiniu mastu visoje Lietuvoje bendru vienodu žymėjimu buvo pažymėtos visų Vasario 16 akto signatarų gimtinės ir laidojimo vietos. Taigi K. Šaulio sodyboje, šalia stogastulpio, stovi valstybinės reikšmės stulpelis (granito), žymintis signataro gimtinės vietą.

1997 m. išleistas Lietuvos pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė).  2009 m. Stemplių kaime viena gatvė pavadinta Kazimiero Šaulio vardu. Lietuvos garbės konsulo Šveicarijos Tičino kantone Gintauto Bertašiaus rūpesčiu 2011 m. spalio 29 d. brigitiečių ordino svečių namuose (jo gyventame ir dabar dar vadinamame „monsinjoro kambaryje“) Lugane buvo atidengta atminimo lenta.

Straipsnį ruošiant, naudotasi:

Katilius, Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys. – Vilnius, 2016. – 207 p., iliustr.

Čeliauskas, Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai. – Švėkšna, 2012. – 543 p., iliustr.

Petraitienė, Vasario 16-osios akto signataras prel. Kazimieras Steponas Šaulys, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-15-irena-petraitiene-vasario-16-osios-akto-signataras-prel-kazimieras-steponas-saulys/95533 [žiūrėta 2017-02-13].

M. Žemaitaitis, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys, http://www.voruta.lt/1918-m-nepriklausomybes-akto-signataras-kazimieras-steponas-saulys/ [žiūrėta 2017-02-13].

 

 

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė.

Komentavimo galimybė išjungta.