Klaipėdos kraštas 1918-1923 m. I dalis

1

Kiekvienais metais sausio 15 d.  prisimenamas lemtingas 1923 m. lietuvių įvykdytas sukilimas Klaipėdos krašte. Dėka aktyvios Kauno valdžios politikos bei tvirtai išreikštos nuostatos, esą Lietuva be Klaipėdos uosto ir krašto kaip kūnas be galvos, ir organizuoto sukilimo, kraštas sėkmingai prijungtas prie Lietuvos. Šis sukilimas ligi šiol laikytas pačia sėkmingiausia, geriausiai suplanuota Lietuvos politikų, diplomatų, slaptųjų tarnybų ir kariuomenės operacija.

Keliolikos kilometrų pločio ruožą nuo Nemirsetos į pietus palei pajūrį, nuo Klaipėdos palei pamarį iki Nemuno žiočių, Nemuno upe iki Smalininkų – iš viso apie 140 km ilgio kraštą šiandien dažnas vadina Klaipėdos kraštu. Ši sritis, kol ją XIII a. nukariavo Vokiečių ordinas, buvo apgyvendinta vakarų baltų genčių. Nuo XIII a. iki pat XX a. kraštas buvo valdomas vokiečių: pradžioje Vokiečių ordino, vėliau Prūsijos kunigaikštystės, galiausiai Vokietijos imperijos. Tai buvo bene atokiausias Vokietijos imperijos provincijos užkampis.
Po I-ojo Pasaulinio karo (1914-1918 m.) Europoje pradeda kurtis naujos valstybės. Tik tada pasauliniame žemėlapyje atsiranda Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija, Suomija ir Lenkija.
Iškart po karo pabaigos, 1918 m. lapkričio 16 d., Tilžėje susirinkę mažlietuviai įsteigė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą, kurios tikslas buvo kovoti už lietuvių teises, plėsti judėjimą, kad lietuvių gyvenamos sritys būtų atskirtos nuo Vokietijos ir prijungtos prie Lietuvos. 1920 m. ši taryba priėmė rezoliuciją, kuri pareikalavo sujungti Mažąją Lietuvą su Didžiąja Lietuva.
Terminas Klaipėdos kraštas atsirado po I-ojo Pasaulinio karo. Vokietijai pralaimėjus šį karą, laimėjusios šalys nusprendė nuo agresorės Vokietijos atskirti tautiškai mišrias teritorijas. Tad 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas ir kitos teritorijos.
Sprendimą atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos lėmė ne lietuvių „istorinės teisės“, o antivokiška prancūzų politikų pozicija – siekta susilpninti Vokietiją ir neleisti jai suartėti su bolševikais Rusijoje, sukuriant teritorinį barjerą Vidurio Rytų Europoje.
Vokiečiai, bijodami, kad krašte sustiprės lenkų įtaka, buvo linkę perduoti jį lietuviams, kol susiklostys palankesnės geopolitinės sąlygos. Klaipėdos kraštas nebuvo perduotas Lietuvos valstybei, nes ji neturėjo tarptautinio teisinio (de jure) pripažinimo taip pat nebuvo išspręstos problemos su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Šie faktai rodo, kad didžiosios Europos valstybės nelabai tikėjo, kad jauna Lietuvos valstybė ilgai egzistuos.
1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos kraštas buvo galutinai atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas laikinai administruoti Anglijai, bet šiems netikėtai atsisakius Klaipėdos valdymas buvo atiduotas prancūzams. Klaipėdos krašte prasidėjo trejus metus trukęs „prancūzmetis“.

Prancūzmetis

1920 m. vasario 14 d. Klaipėdos geležinkelio stotyje išsilaipino prancūzų įgula (21-asis šaulių pėstininkų batalionas), vadovaujama Antantės komisaro generolo Dominiko Odry (Dominique Odry), o 15 d. rytą vienas karinis dalinys traukiniu atvyko į Šilutę.
Vasario 15 d. Vokietijos atstovas V. Lambsdorfas oficialiai perdavė valdžią Prancūzijos generolui. Krašte ir toliau vyravo vokiška tvarka: laikomasi Vokietijos įstatymų, teismų ir švietimo sistemą valdo buvę vokiečių valdininkai, oficiali kalba – vokiečių. Tuo metu prancūzai sudarė naują krašto administracinį organą – direktoriją. Šiai direktorijai pavesta administruoti bei valdyti kraštą. Direktorijos pirmininku laikinai paskirtas Klaipėdos vyriausiasis burmistras Artūras Altenbergas, kuris patvirtino naujai sudarytą Valstybės Tarybą.
Nuo 1921 m. vidurio ryškėjo siekis paversti kraštą de jure (teisiškai) Tautų Sąjungos globoje, o de facto (faktiškai) prancūzų kontroliuojama laisvąja valstybe.
Nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo patenkinti prancūzų valdymu Klaipėdoje, jie kaltino prancūzų administraciją dėl infliacijos ir kontrabandos plitimo bei palankumu priešininkų stovyklos interesams…

Prancūzų karių kasdienybė – laisvalaikis

Apie prancūzų šaulių gyvenimą Klaipėdos krašte 1920-1923 m. žinoma mažiau nei apie įvairiuose pranešimuose, ataskaitose aprašytus įvykius. Vaizdą susidaryti mums padeda išlikę laiškai, atsiminimai, dienoraščiai bei fotografijos.
Prancūzų gyvenime dominavo nuobodulys ir izoliuotumas. Per trejus metus neįvyko nieko netikėto. Susisiekimas su tėvyne buvo prastas. Paštas keliavo kelias savaites. Kariniams traukiniams įveikti visą kelią reikėdavo mažiausiai 3 dienų. Eiliniai kareiviai per visą savo tarnybą atostogų gavo tik vieną kartą, o karininkai – kartą per metus. Kariai čia jautėsi tarsi izoliuoti nuo viso pasaulio.
Tačiau čia jie turėjo ir pramogų. Žiemą kariai ypač mėgo pasivaikščioti ap¬snigta jūros pakrante bei apledėjusiu molu. Dažnai buvo medžiojama. Rengdavo iškylas į Palangą, Juodkrantę arba Nidą. Kuklesni, tačiau visiems prancūzų kareiviams prieinami buvo renginiai kareivinių iškilmių salėje arba gryname ore, ten vykdavo saviveikliniai teatro vaidinimai, cirko numeriai.
Prancūzų šaulių tarnyba Šilutėje buvo rami, be incidentų. Vieno kario liudijimu, išskyrus budėjimus ar sargybas, čia nebuvo daugiau ką veikti. Dienotvarkė buvo aiški ir paprasta: šiek tiek teorinių užsiėmimų, apylinkių žvalgymas, sargyba prie šaulių buveinių. Retkarčiais pasitaikydavo mokomųjų pavojaus signalų bei keliolikos kilometrų žygių. Laisvu nuo tarnybos metu prancūzų šauliai nevengė promenadų po Šilutę. Žinomi atvejai, kai jie lankėsi pamaldose Verdainės bažnyčioje, taip pat miestelio smuklėse, kirpykloje bei maisto parduotuvėse. Vienas jų kiek didžiuodamasis pasakojo, kaip su draugu įgijęs viešbučio „Germania“ savininko palankumą, troškulį puikiu alumi galėjo numalšinti prabangiame viešbučio kabarete, kuris išimtinai buvo rezervuotas vietos valdžiai.

Sukilimo pradžia

Klaipėdos krašto sukilimą lėmė prancūzų valdymo metais susidariusi politinė konjunktūra, ekonominiai ir etnopolitiniai Lietuvos interesai. 1922 m. aiškėjant, jog Vilniaus atsiėmimo galimybės dėl politinės situacijos yra miglotos, politikų dėmesys nukrypo į Klaipėdos kraštą. 1922 m. antroje pusėje konsultuotasi su Sovietų Rusija ir Vokietija dėl Lietuvos pozicijų Klaipėdos krašte sustiprinimo.
Lietuva atvirai kovoti su Prancūzija dėl Klaipėdos krašto negalėjo. Vietos gyventojai dėl teritorijų susijungimo klausimo laikėsi pasyvios nuomonės. 1922 m. lapkričio mėn. vykusiame slaptame Lietuvos vyriausybės posėdyje buvo nutarta inscenizuoti Klaipėdos krašto lietuvių sukilimą. Šios akcijos priedangai buvo pasinaudota Lietuvos Šaulių sąjunga. Nutarta iš Šaulių sąjungos narių, savanorių bei reguliarios Lietuvos armijos karių sudaryti specialiąsias pajėgas. 1922 m. gruodžio mėnesį buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, turėjęs oficialiai vadovauti sukilimui.
Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam dėl slaptumo ir saugumo suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė.
1923 m. sausio pradžioje Lietuvoje suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė, kurią sudarė trys grupės:
1-oji Klaipėdos grupė (406 Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai. 126 Kaišiadoryse suformuoto šaulių būrio kovotojai) turėjo užimti Klaipėdą.
2-oji Pagėgių grupė (193 8-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir karininkai, 80 Vilkaviškio būrio šaulių) – turėjo užimti Pagėgius ir saugoti pasienį su Vokietija.
3-oji Šilutės grupė (Šilutės policija dar prieš lietuvių akciją buvo mobilizuota Klaipėdos miesto gynybai) – turėjo užimti Šilutę.

Komentavimo galimybė išjungta.